Būdama 58-erių, nusprendžiau susirasti vyriškį per pažinčių programėlę. Pirmasis dvokė, antrasis atėjo su mama, o nuo trečiojo teliko tik bėgti…
Man 58. Jau 8 metus gyvenu viena. Sūnus turi savo šeimą, dažnai mane lanko. O vyras išėjo pas kitą, jaunesnę už mane 10 metų. Turėjau draugių, tačiau jūs suprantate, kad draugės yra ne tai, su kuo norisi praleisti lietingą dieną ant sofos, žiūrint serialą. Taip, pabandžiau rasti savo laimę internete. Žinojau, kad yra daugybė pažinčių tinklapių. O aš graži moteris – dažnai vaikštau į salonus, rūpinuosi savimi.
Kodėl gi nepabandžius,- pagalvojau aš ir radau vieną programėlę – viskas buvo suprantama, aišku, ten buvo daug žmonių ir visi atrodė normalūs. Jau po savaitės paskyriau pasimatymą pirmajam vyriškiui.
Sutarėme susitikti parke priešais mano namus. Ten visada ramu, saulėta, žodžiu – tai, ko reikia. Laukiau jo ant suoliuko. Jis vėlavo 10 minučių, tačiau aš laukiau. Tai aš gyvenu arti, o jis važiavo pas mane iš kitos miesto pusės; gal buvo kamščiai… Žodžiu, jis man nepatiko iš pirmo žvilgsnio.
Programėlėje apie jį buvo labai mažai informacijos. Tik pora foto ir viskas. Jis atėjo vilkėdamas sportinį kostiumą ir avėdamas šlepetes. Laimė, kad neapsiavė kojinių su šlepetėmis… Jis dvokė degtine. Kas antras žodis buvo keiksmažodis, mes neturėjome bendrų interesų ir temų pokalbiui. Greitai išsiskirstėme. Nepraradau vilties.
Parašė kitas vyriškis. Susitarėme susitikti kavinėje, išgerti kavos. Šis atėjo laiku, tačiau paskui jį įėjo pagyvenusi moteris ir atsisėdo prie gretimo staliuko. Vėliau paaiškėjo, kad tai jo mama, nusprendė ateiti su sūneliu „veizėtuvių“.
Trečiasis atrodė padoriai. Pakvietė į restoraną vakarienės.
Atsisėdome prie stalo, viskas buvo gerai, kol nepriėjo padavėjas. Mano kavalierius bendravo su padavėju kaip su tarnu. Man tai, žinoma, nepatiko, tačiau tikėjausi, kad jis viską ištaisys bendraudamas su manimi. Mūsų užsakymą ruošė ilgai. Vyriškis ėmė nerimauti. Jis atsistojo ir nuėjo į virtuvę – išsiaiškinti, kame reikalas. Kai tik jis išėjo, suskambo jo telefonas.
Telefonas gulėjo ant stalo priešais mane, aš viena akimi pažvelgiau į ekraną. Žodis „Žmona“ iškart krito į akis. Nė nesusimąsčiau. Atsistojau, apsivilkau paltą ir grįžau namo. Po šitiek nesėkmingų bandymų nebesijungiau programėlių. Man, žinote, ir vienai neblogai gyvenasi.
