Jaunutė mergina nusprendė parduoti savo nekaltybę, kad išgydytų sergančią močiutę, o atėjus lemtingajai nakčiai turtuolio poelgis atėmė žadą

Karina žiūrėjo į laikrodį ir laukė, kol viskas baigsis. Kaimyniniame kambaryje močiutė kentė siaubingą skausmą, kurio niekaip nenorėjo pripažinti.

– Oi, anūkėle, atleisk, kad verčiu tave pergyventi. Viskas gerai,- sakė močiutė.

– Kodėl meluoji? Aš tuoj suleisiu vaistų,- pasakė mergina.

– Kada gi aš jau atkentėsiu. Tave visą iškankinau, visai sulysai.

– Močiute, ką tu čia kalbi? Tau dar gyventi ir gyventi,- pasakė anūkė.

– Nepasisekė tau su manimi. Pinigų neužtenka, tik man ir išleidi. Pati pasivaikščiotum po parduotuves, kažką naujo nusipirktum, o vietoje to viską man išleidi.

– Močiute, mes dar kartu nueisime į parduotuves, tu tik taisykis,- tarė mergina ir nusišypsojo.

Karina savo tėvų nepažinojo, jie žuvo autokatastrofoje, kai Karinai buvo 2 metukai. Todėl visas mergaitės auklėjimas gulė ant močiutės pečių.

O prieš metus močiutė sunkiai susirgo, mergina nuvežė močiutę į ligoninę tyrimams ir paaiškėjo, kad jai reikia brangios operacijos, kuriai išvis nebuvo pinigų.

Karina dirbo tik per išeigines, darbo dienomis ji mokėsi dieniniame universiteto skyriuje. Jos uždirbtų pinigų joms vos pakako pragyvenimui. Kai močiutė jausdavosi ne taip blogai, Karina atsiguldavo šalia ir jos kartu žiūrėdavo filmus.

Kartą ji įjungė melodramą ir siužetas buvo apie tai, kaip mergina už pinigus parsidavė pagyvenusiam vyriškiui.

Karina pagalvojo, kad jai reikia pasielgti taip pat, nes ji buvo labai graži mergina.

Savaitę mergina rinkosi turtingiausius jos miesto žmones. Iš jų išsiskyrė 60-metis Aleksas, teisininkas, jis jau seniai buvo našlys. Ji žinojo, kad jis domisi jaunomis merginomis ir užsirašė pas jį į priėmimą.

– Mano klausimas asmeniškas, galima, kad visi išeitų iš kabineto? – paprašė Karina.

– Panele, jūs irgi norite ištekėti, kaip ir visos kitos? – pasidomėjo Aleksas.

– Ne, aš nenoriu tekėti. Man reikia sudaryti sandorį, tačiau sąlygas aš aptarsiu tik su jumis asmeniškai,- pasakė Karina.

Vyriškis nežinojo, ko jam tikėtis iš šios merginos. Bet kai ji pasakė sandorio sąlygas, jis paspringo vandeniu…

– Tiesiog aš skaičiau, kad tokie turtingi žmonės kaip jūs dažnai perka nekaltas merginas,- tarė Karina.

– O tu įsitikinusi, kad man to reikia? Ir kokia suma?- pasidomėjo Aleksas.

Suma buvo nedidelė, tačiau jam buvo įdomu, kam merginai reikia pinigų.

– Tu lažybas pralošei? – paklausė vyras.

– Koks skirtumas, man tiesiog labai reikia pinigų,- atsakė mergina.

– Aš galiu pagalvoti? Kiek dienų man liko? – pasidomėjo Aleksas.

– Dvi dienos,- pasakė Karina ir išėjo.

Aleksas prisėdo ir susimąstė.

„Tai keista, ji nepanaši į paprastą merginą“,- galvojo jis.

Ir davė savo padėjėjui užduotį viską sužinoti apie šią merginą.

Vitalijus buvo protingas vaikinas, nors ir labai jaunas. Tai jo pirmosios meilės sūnus ir vyriškis laikė jį savo sūnumi.

Vakare vaikinas papasakojo Aleksui apie ligotą močiutę ir kad jai tokios sumos reikia operacijai. Aleksas buvo šoke, jis seniai nebuvo sutikęs tokių žmonių.

Vakare suskambo merginos telefonas ir Vitalijus pasakė, kad Aleksas sutiko su sąlygomis. Mergina nežinojo, ką ir galvoti, tačiau labiausiai bijojo, kad ją apgaus.

Jai buvo baisu, tačiau kito sprendimo nebuvo. Sutartu metu jos atvyko mašina.

– Jūs nepersigalvojote? – paklausė Vitalijus.

– Ne,- atsakė mergina.

Karina galvojo tik apie močiutės sveikatą. Jie privažiavo prabangų namą. Karina įėjo vidun, Vitalijus paprašė prisėsti ir palaukti svetainėje. Merginai iš baimės linko kojos. Tačiau ji susiėmė ir pasiryžo eiti iki galo.

Po kiek laiko atėjo Aleksas ir padavė jai voką su pinigais. Pasakė keliauti namo ir ruošti močiutę į ligoninę. O jis jos nė pirštu nepalies.

Važiuodama namo Karina negalėjo patikėti savo laime, ji buvo beprotiškai dėkinga Aleksui už tokį poelgį. O mintis apie močiutės pasveikimą džiugino dar labiau.