Jausdama nuovargį ir vidinę tuštumą, Rita sėdėjo apsnigtoje autobuso stotelėje, mąstydama, ar ji teisingai pasielgė, išleidusi vyrą daryti karjeros Anglijoje?

„Kad tik spėčiau, berniukai turbūt namie sėdi alkani“- šmėkštelėjo Ritos galvoje, kol ji lėkė į autobuso stotelę.

Durys užsidarė beveik prieš pat nosį ir Rita įnirtingai sumojavo rankomis, tikėdamasi, kad vairuotojas ją pamatys ir sustos. Tačiau autobusas, parodęs uodegą, jau įsiliejo į eismo srautą. Tai buvo paskutinis lašas šiandien, Rita stengėsi sulaikyti besiveržiančias ašaras ir atsisėdo stotelėje. Laukdama sekančio autobuso užmerkė akis. Ir iškart iškilo 3 metų senumo įvykiai. Ar ji teisingai pasielgė, išleidusi vyrą daryti karjeros Anglijoje? Jis buvo toks laimingas, lyg būtų gavęs sparnus. Kūrė planus ir sakė, kad greitai jie vėl bus kartu.

Augustas seniai įkalbinėjo Ritą mesti mokyklą ir anglų kalbos pamokas, tvirtindamas, kad taip bus geriau vaikams. Tačiau Rita mylėjo savo darbą ir net svajojo kada nors atidaryti savo kalbų mokyklą. Bet visiškai mesti darbo nenorėjo. Jai buvo sunku suprasti, kodėl Augustą erzina jos gerumas ir rūpinimasis kitais. Juk būtent to dėka jie ir susipažino. Rita vienintelė pasiūlė sumokėti už jo kavos puodelį kavinėje, kai paaiškėjo, kad pavogė jo piniginę. Jis tada užsirašė jos telefono numerį ir pažadėjo grąžinti skolą. Ir ne tik grąžino skolą, bet ir vedė ją.

Pirmąjį pusmetį Augustas skambino iš Anglijos beveik kasdien, berniukai atsisakydavo eiti miegoti, kol tėtis jiems nepalinkės labos nakties.

Paskui skambučiai vis retėjo, tačiau pinigų atsiųsdavo, kaip sutarta, kartą per mėnesį. Rita jautė, kad vyras visai nutolo. Jis daugiau nebekūrė bendrų planų, nekalbėjo apie persikraustymą pas jį, ir Rita vis dažniau jautėsi vieniša ir palikta. Ašaros vėl išdavikiškai užplūdo akis. Atvažiavo autobusas. Įšokusi į jį, Rita mėgino suimti save į rankas, negalima pasirodyti Irenai ir vaikams, kad ji dėl kažko susikrimtusi.

Irena buvo jų kaimynė ir, nepaisant amžiaus skirtumo, geriausia Ritos draugė nuo pat gimimo. Po to, kai ji neteko vienintelio sūnaus ir liko viena, Rita su su vaikais buvo vienintelis jos džiaugsmas. Irena negalėjo pakęsti Augusto ir vadino jį „taviškiu“. Manė, kad jis nenusipelno tokios protingos gražuolės žmonos.

– Ką ten taviškis? Namo nesiruošia? Berniukai greit pamirš, kaip jis atrodo. Tegu nors per atostogas atvažiuoja.
– Pas jį dabar startuoja eilinis svarbus projektas, niekaip nesigauna ištrūkti pas mus,- Ritos lūpos išdavikiškai suvirpėjo.
– Na tai tu kraukis lagaminus, vaikus po pažastim ir važiuok pas jį.

Irena nutilo, pamačiusi, kaip virpa Ritos lūpos ir iš akių rieda ašaros.

– Mieloji, ko tu? Nagi pasakok, kas ten tarp jūsų nutiko?

Rita daugiau nebeišsisukinėjo ir meluoti nebegalėjo. Viskas, ką ji bandė užspausti savyje pastarosiomis dienomis, pasipylė ašarų srautu ir nesulaikoma rauda. Neturėdama jėgų pratarti žodžio, ji tiesiog atidarė paskutinę vyro žinutę ir įbruko telefoną Irenai.

„Ritule, per tą laiką mes tapome visiška svetimi vienas kitam. Čia, Londone, aš sutikau savo antrąją pusę. Aš negaliu ir nenoriu tavęs apgaudinėti. Mes visiškai skirtingai žvelgiame į pasaulį. Aš negaliu būti tokiu geriečiu kaip tu. Dėl kitų tu dedi savo svajones į gilų stalčių, dėl kitų tu pasiruošusi aukotis. Aš noriu gyventi pilnavertį laimingą gyvenimą, o ne šiaip būti geru. Aš ir toliau siųsiu pinigus vaikams. O sau tu jau kaip nors užsidirbsi pati. Skyrybų popierius atsiųsiu per advokatą, vėliau jis pats susisieks su tavimi“.

Rita terliojo ašaras delnais po veidą ir kažką lemeno apie sugriautą gyvenimą, sugadintą karjerą ir neįgyvendintą svajonę, apie sudaužytas viltis. Jie tikrai per tą laiką tapo vienas kitam svetimi ir net nerasdavo bendrų temų pokalbiui, išskyrus banalius klausimus apie vaikų pasiekimus. Ji apraudojo ne jų santuokos griūtį, ji apraudojo save, savo naivumą.

Irena bandė ją raminti, švelniai sūpuodama iš vienos pusės į kitą, glostydama galvą ir šnabždėdama:

– Mergyte, brangioji mano! Nedrįsk verkti! Tu šviesiausias mano sutiktas žmogus. Tokių angelai bėdoje nepalieka. Tavo svajonės būtinai išsipildys, tavo troškimai negali likti neįgyvendinti. Svarbiausia, tu nenustok tikėti gėriu. Viskas būtinai susitvarkys.

Rita žiūrėjo į atsiųstų paraiškų kiekį jos nuotoliniam kursui ir negalėjo patikėti savo akimis. Ar prieš metus, raudodama Irenos glėbyje, ji galėjo pagalvoti, kad sugebės sukurti savo internetinę kalbų mokyklą, o dar ir pasieks tokios sėkmės.

Pirmasis jos kursas „Anglų kalba be dramų“ tapo pardavimų hitu labai greitai. Eilė į individualius mokymus sudaryta metams į priekį. Didžiulis dėkui Irenai, kuri tada neleido išskysti ir sekančią dieną atėjo pas ją su visomis savo santaupomis:

– Ritule, žiūrėk. Štai čia viskas, ką aš surinkau. Tu vienintelė nepalikai manęs sunkią minutę, sušildei savo gerumu, atgaivinai. Ir aš tavęs nepaliksiu. Nagi, kurk savo svajonių mokyklą.

Čia užteks tavo kompiuchteriams, ar kaip ten jie taisyklingai vadinasi, kameroms visokioms ir tiems jūsų internetams, atleisk Viešpatie, nesuprantamiems.

Nagi, mano geroji mergaite, pirmyn. Atėjo metas tavo troškimų išsipildymui.
Ir jie išsipildė, po truputį, neskubėdami, vienas po kito.