Kodėl kuo daugiau gero darai, tuo blogiau su tavimi elgiasi?

Kartą į seno išminčiaus duris pasibeldė jauna nepažįstamoji, kuri, apsipylusi ašaromis, papasakojo senoliui savo istoriją:

– Aš nežinau, kaip man toliau gyventi…- drebančiu balsu ištarė ji. – Visą gyvenimą elgiausi su žmonėmis taip, kaip norėčiau, kad jie elgtųsi su manimi, buvau su jais nuoširdi ir atverdavau širdį…Pagal galimybes stengiausi visiems daryti gera, nieko nesitikėdama mainais, padėdavau, kuo galiu. Aš tikrai dariau viską neatlygintinai, bet manais gaudavau pyktį ir pajuokas. Man liūdna iki skausmo ir aš paprasčiausiai pavargau…Meldžiu, sakykite, ką man daryti?

Išminčius kantriai išklausė ir paskui davė merginai patarimą:
– Išsirenk nuogai iki pereik visiškai nuoga per miesto gatves, – ramiai ištarė senis.

– Atleiskite, bet aš dar nenusiritau iki šito…Jūs turbūt iš proto išsikraustėte arba juokaujate! Jei aš taip padaryčiau, neįsivaizduoju, ko tikėtis iš praeivių…Žiūrėk dar kas garbę nuims ar iškeiks mane…
Išminčius staiga atsistojo, atidarė duris ir ant stalo pastatė veidrodį.

– Tu gėdiniesi išeiti į gatvę nuoga, bet tau kažkodėl ne gėda eiti per pasaulį su apnuoginta siela, atvira kaip šios durys, atlapa. Tu įleidi ten visus, kurie netingi. Tavo siela – veidrodis, būtent todėl mes visi matome savo atspindį kituose žmonėse. Jų širdis pilna pykčio ir ydų – būtent tokį bjaurų paveikslą jie ir mato, pažvelgę į tavo sielą. Jiems neužtenka jėgų ir vyriškumo pripažinti, kad tu geresnė už juos ir pasikeisti. Deja, ši dalia tik tikrai stipriems…

– Ką gi man daryti, kaip aš galiu pakeisti šią situaciją, jei nuo manęs, iš esmės, niekas nepriklauso? – paklausė gražuolė.

– Nagi eime su manim, aš tau kažką parodysiu…Pažiūrėk, čia mano sodas. Štai jau daug metų aš laistau šias nematyto grožio gėles ir rūpinuosi jomis. Visa, ką man teko regėti – tai nuostabūs prasiskleidę žiedai, kurie vilioja savo grožiu ir svaigiu aromatu.

Vaike, mokykis iš gamtos. Žiūrėk į šias nuostabias gėles ir daryk kaip jos, – atverk savo širdį prieš žmones atsargiai, kad niekas to nė nepastebėtų. Atverk sielą geriems žmonėms. Eik nuo tų, kurie drasko tavo žiedlapius, meta po kojomis ir trypia. Šios piktžolės dar nepriaugo iki tavęs, todėl tu joms niekuo nepadėsi. Tavyje jos matys tik išsigimėlišką savo atspindį.

Informacija šiame straipsnyje pagrįsta nepatvirtintais šaltiniais iš interneto, neturi tikslo klaidinti skaitytojų ir yra išskirtinai pramoginio pobūdžio.

You cannot copy content of this page