Mama, jei nori man padėti – pasirūpink savimi…

Mama gali padėti savo suaugusiems vaikams. Ir dėl to nereikia aukotis, kentėti ir visokiais būdais save naikinti…

„Kurių velnių man tie pomidorai iš lysvės! Kurių velnių man tos bulvės? Aš galiu nusipirkti! Ji kankinasi ten per karščius, o kai ištiks koks insultas, tai man gydyti reikės?“

Mama bando mylėti ir rūpintis savo vaiku kaip moka. Didžiojoje daugumoje atvejų mama gali pasiaukoti, kentėti ir mirti. O vaikas turėtų būti apdovanotas kokiu nors stebuklingu aparatėliu, kuris konvertuotų mamos savęs naikinimą į tai, ko bet kurio amžiaus vaikui reikia iš tiesų – mamos švelnumą, nuoširdumą ir psichinį stabilumą.

Bet tokio aparatėlio nėra.

Ir lieka abipusė nuoskauda:

Iš vienos pusės, „nedėkingas vaikas“nenori imti prakaitu ir krauju aplaistytų bulvių ir mama bankrutuoja – jos auka veltui, visa, ką ji gali duoti, pasirodo nereikalinga.

Iš kitos pusės vaikas gauna nelaimingą, išsekusią ir beprasmių žygdarbių nuvargintą mamą, nepatenkintą, kad gyveno principu „visa, kas geriausia – vaikams“ ir savimi nepasirūpino. O dabar vaikui reikia rūpintis savo vaikais, savimi ir mama.

„Mama, iškrauk mane! Gyvenk laimingai, nepervark, prašau. Ir pasakyk, kiek bulvių tau atvežti. Ir, galbūt, butelaitį raudonojo prigriebti? Pasėdėtume, pailsėtume kartu…

You cannot copy content of this page