Moksliniais duomenimis, močiutės ir seneliai, sėdintys su savo anūkais, gyvena ilgiau
Dauguma mūsų turi malonius atsiminimus apie laiką, praleistą su močiute ar seneliu. Jie visada buvo šalia, kad pasidalintų su mumis savo išmintimi, apkabintų, pabučiuotų. Jie pasakojo mums istorijas iš savo gyvenimo, ir mes niekada to nepamiršime.
Berlyno mokslininkai atliko tyrimą, kurio eigoje sekė daugiau nei 500 žmonių nuo 70 metų ir vyresnio amžiaus, kurie dalyvavo Berlyno senėjimo tyrime, sveikatą. Dalyviai praeidavo pokalbį ir patikrinimą kas 2 metus nuo 1990 iki 2009m.
Rezultatai parodė, kad apie 50% dalyvių, kurie prižiūrėjo anūkus, buvo gyvi praėjus 10 metų po pirmojo testavimo. O 50% žmonių, kurie nieko neprižiūrėjo, mirė 5 metų bėgyje nuo tyrimo pradžios.
„Šis tyrimas rodo ryšį tarp rūpinimosi kažkuo ir pagyvenusių žmonių gyvenimo trukmės. Bet kodėl taip vyksta, mes galime tiktai spėlioti, pasakė vienas mokslininkų Deividas Kolas. Galbūt priežastis slypi mūsų praeityje, kai „pagalba vaikų priežiūroje turėjo esminę reikšmę žmonių išgyvenimui“.
Iš tiesų anūkai taip pat gauna naudą, leisdami laiką su pagyvenusiais giminaičiais. Oksfordo universiteto tyrimas parodo, kad močiutė ir senelis atlieka svarbų vaidmenį savo anūkų gerovei.
Dar daugiau, pas vaikus, kurių močiutės ir seneliai aktyviai dalyvavo auklėjant anūkus, buvo pastebima mažiau emocinių ir elgesio problemų.
Panašu, laikas, praleistas kartu, vienodai naudingas tiek anūkams, tiek močiutėms su seneliais. Tačiau verta pažymėti, kad iniciatyva rūpintis anūkais turi kilti iš močiutės ir senelio. Priešingu atveju tai juos nervins.
Informacija šiame straipsnyje pagrįsta nepatvirtintais šaltiniais iš interneto, neturi tikslo klaidinti skaitytojų ir yra išskirtinai pramoginio pobūdžio.
