Paauglys kartais siaubingas. Su juo neįmanoma susitarti ir nepakenčiama būti šalia

Tiesiai į širdį, pasakėme švelniai apie aktualią problemą, kurią daugelis nutyli, nors ir kankinasi kiekvienas savuose kampuose…

Paauglys kartais siaubingas. Su juo neįmanoma susitarti ir nepakenčiama būti šalia. Jis retai leidžia save apkabinti. Ir nuolat kovoja dėl savo interesų, į kuriuos niekas ypatingai nesikėsina. Jis staiga užaugo ir nežino, kur dėti rankas ir kojas, kurios tapo tokios didžiulės.

Ir jam sako: tu toks didelis dėdė! Arba teta! O jam norisi miegoti ir gulėti – ne todėl, kad jis tinginys, o todėl, kad energijos masė tam augimui ir išeikvojama. Ir hormonai siaučia.

Ir dvi pagrindinės mintys galvoje: pirmoji – kad jo niekas nesupranta. Jis vienišas!
Ir antroji – kad jam nieko negali nutikti.

Va jis visiškai nemirtingas. Mirtis – tai kitiems. O jis, net jei iššoks pro langą, truputį pagulės, pasiklausys, kaip visi verkia, atsistos ir nueis savo reikalais. Ir labai kvaila, kad jūs kažką šaukiate apie kepurę, kurią reikia užsidėti. Ir be kepurės nieko nenutiks! O jei ką, jis išvis gali iš namų išeiti ir puikiausiai gyventi. Pas draugus arba pats sau. O paskui užsiims verslu, praturtės – juk visi, kurie užsiima verslu, labai turtingi – ir parodys visiems, kur vėžiai žiemoja. Ir nėra nieko pažeidžiamesnio už paauglį. Ir su juo reikia elgtis atsargiai ir švelniai, kaip su kovine granata.

Sunku su jais, labai sunku. O paskui – nieko, viskas praeina. Bet šis sunkus periodas būna dažnai. Svarbiausia – nesugadinti santykių. Ir dėl nieko nepriekaištauti. Ir užsispyrus maldauti neišjungti telefono. Ir švelniai nukreipti į darbą ir naudingus užsiėmimus, nors tai taip sunku. Ir dar paauglys gali jums prikalbėti krūvą neteisybių ir kaltinimų.

Markas Tvenas teisingai aprašė paauglišką amžių: tai nustebimas, kaip pas tokius kvailus tėvus galėjo atsirasti toks protingas vaikas. Tačiau jūs vis tiek atleisite savo paaugliui už viską, už visus įžeidimus ir nepaklusnumą. Todėl kad jis paskui verkia, kai niekas nemato.

Karčiai verkia, kaip ankstyvoje vaikystėje. Ir ašaros ritasi – aš tai tiksliai žinau. Ir jis visą gyvenimą prisimins savo išsišokimus ir piktus žodžius – jei jūs jam nepadėsite visko pamiršti.

Reikia atleisti savo netikėliams paaugliams. Gailėti. Glostyti, net jei jie šiaušiasi, kaip dygliakiaulės. Visa tai praeis, o meilė liks, štai pamatysite. Ir saugokite savuosius. Kol jie paaugliai – jie pavojuje.

Būkite kantresni – pagal galimybę. Ir ginkite, kaip galite, nuo svetimų. O paskui kartu pereikite šį klibantį tiltelį tarp vaikystės ir jaunystės – ir viskas bus normaliai. Tikrai bus. Jei branginsite ir mylėsite.