Palatos kaimynė paprašė mano mamos: „Pasiimk mano sūnų ir užaugink kaip savo“…

Aš net negalėjau pagalvoti apie tai, kad mano mama kažkada taip pasielgė.

Šią istoriją aš sužinojau prieš daug metų. Man tada buvo 18 metų. Aš laikiau save jau suaugusia. Bet po to, kai mama papasakojo man šią istoriją, visas mano pasaulis, visas mano gyvenimas apsivertė.

Aš net negalėjau pagalvoti apie tai, kad mano mama kažkada taip pasielgė. Štai ką man papasakojo mano mama.

Kai mama buvo nėščia, gydytojai paguldė ją į ligoninę. Nėštumas jau ėjo į pabaigą, netrukus mama turėjo pagimdyti. Tai buvo prieš pat Kalėdas. Iš pradžių mama palatoje gulėjo viena. Jai buvo nuobodu, o paskui į palatą paguldė moterį. Mama labai apsidžiaugė: juk dabar ji bus ne viena. Reiškia, jai bus ne taip nuobodu ir vieniša.

Tik paskui mama pastebėjo, kad moters būklė labai sunki. Ji daug miegodavo ir labai retai atmerkdavo akis. Naktį labai dažnai mama įsiklausydavo į jos kvėpavimą: bijodavo, kad kaimynė nemirtų. Po poros dienų moteriai pasidarė geriau.

Moterį vadino Marija. Ji buvo iš kaimo, vieniša ir užaugo visiška našlaite. Vyro ji irgi neturėjo. Mama jos daugiau nieko neklausinėjo, o Marija daugiau nieko nepasakojo. Marijai tai buvo pirmas vaikas. Jos 42 metų amžiuje nėštumas buvo didelis stebuklas. Ji labai norėjo tapti mama ir buvo labai laiminga, kai jai pagaliau pavyko pastoti. Marija buvo vyresnė už mano mamą visais 20 metų.

Maša laukėsi jau 8 mėnesį, buvo didelė persileidimo tikimybė. Išoriškai Maša buvo visiškai nepanaši į kaimo moterį. Apie tai, kad ji iš kaimo, buvo galima sužinoti tik iš didelių, sugrubusių nuo darbo rankų. O šiaip ji buvo labai miela ir simpatiška moteris: turėjo dideles žydras akis, mielą veidą ir ilgą storą kasą. Kalbėjo ramiai, buvo linksma, neįžeidi. Labai greitai jos tapo draugėmis. Mamai ji labai patiko savo gerumu ir ramiu charakteriu.

Kai tėtis atnešdavo mamai įvairių skanėstų, ji būtinai viskuo dalydavosi su Marija. Ji kaip vaikas džiaugdavosi kiekvienu mandarinu, kiekvienu obuoliu ir šokoladiniu saldainiu.

Viskas buvo gerai. Moterys laukė savo vaikų gimimo, pasikeitė adresais, kad atvažiuotų viena pas kitą į svečius. Tačiau naktį nutiko nelaimė. Mama pabudo nuo to, kad palatoje buvo daug gydytojų ir seselių. Mariją išvežė…Visą likusią naktį mama nemiegojo, pergyveno…paryčiais jai prisisapnavo keistas sapnas.

Lyg ji sėdi virtuvėje, geria arbatą. Aplink viskas taip gražu, taip gera ir aplink girdėti vaikų balsai. Čia pasirodė Marija ir sako mamai:

– Aš atėjau su tavimi atsisveikinti…Mes su tavim taip susidraugavome. Tu tokia gera ir padori. Labai gaila su tavim skirtis. Aš tavęs tik vieno prašau: tu tik nepalik mano sūnelio. Pasiimk jį sau ir užaugink kaip savo. Aš žinau, tu labai gera ir galėsi jį pamilti kaip savo vaiką. Aš žinau, kad tu būsi jam gera mama. Tavo širdis didelė ir joje yra vietos jam!

Po šių žodžių Marija dingo. Mama pabudo visa apsiašarojusi ir iškart nubėgusi į koridorius pas seseles ir gydytojus ėmė klausinėti:

– Kaip ten Marija? Kas jai?

– Nebėra Marijos. Mirė ji,- pasakė viena seselė.

Mūsų laiminga šeima.