Prieš išeidamas, šeimininkas aprėkė šunį. Nerado sau vietos, o vakare vos neapsiverkė

Dilės amžius, kaip šuns, buvo jau garbingas. Ignas ją pasiėmė po to, kai mirė jo tėvai. Permainų metu kalė buvo jau suaugusi ir paklusni, todėl net pakeitusi namą į butą mieste jautėsi jaukiai ir gerai elgėsi, nesukeldama naujajam šeimininkui jokių problemų.

Su amžiumi Dilė vis labiau mėgo švelnumą. Kai tik Ignas atsisėsdavo ant sofos, kalė atsidurdavo šalia ir, patogiau įsitaisiusi, reikalaudavo, kad ją paglostytų. Vyriškis neskubriai kasydavo jai paausį, kalė tokiais momentais būdavo labai laiminga.

Šį ryta Ignui buvo ne iki tradicinių pasiglostymų. Jis pramigo ir buvo priverstas labai skubėti, kad spėtų į svarbų susitikimą. Vietoj žadintuvo vyrą pažadino Dilė, nesuprasdama, kodėl jis iki šiol lovoje, kai jau seniai metas eiti pasivaikščioti.

Šeimininkas išvedė šunį į lauką vos kelioms minutėms, paskui skubėdamas išgėrė kavą ir ėmėsi ruoštis į darbą. Dilė visą tą laiką nesitraukė nuo šeimininko, tačiau šis paprasčiausiai neturėjo laiko švelnumams.

Laikas spaudė, todėl, kai Dilė ėmė aktyviai meilikauti, vyriškis riktelėjo jai:
– Pasitrauk, man ir taip dėl tavo kailio teko valyti kostiumą, o tu vėl lendi. Eik šalin nuo manęs,- garsiai barėsi Ignas.

Šuo nesiėmė bandyti šeimininko kantrybės, o tyliai išėjo į kitą kambarį. Kai vyriškis žengė pro duris, Dilė tik liūdnai pažiūrėjo, kaip jos užsidarė.

Į savo susitikimą Ignas atvyko laiku, o ir praėjo jis kur kas geriau, nei jis tikėjosi. Nepaisant sėkmingų derybų, vyriškis nejautė džiaugsmo, jam buvo sunku susikoncentruoti į darbą.

„Kiek dar Dilė pragyvens?“ – netikėtai pagalvojo vyriškis. – Jos sveikata stipri, tačiau amžius jau solidus. Nereikėjo jos barti, turbūt ji dabar visą dieną pergyvens“.

Ingas prisiminė, kaip, būdamas studentas, parvažiuodavo pas tėvus atostogų ir jį visada džiugiai pasitikdavo Dilė. Vyriškis pagalvojo ir apie tai, kad, be šuns, jam visame pasaulyje nebeliko artimo ir mylinčio žmogaus.

„Dilė turbūt įsižeidė, negi aš negalėjau rasti poros minučių jai paglostyti?“

Vietoj minčių apie darbą Ignas nenustojo galvojęs apie šunį, todėl vos atsilaisvinęs išvažiavo namo.

Dilė jau laukė jo, sėdėdama prie durų. Gyvūnas iškart šoko prie šeimininko, bandydamas jį palaižyti. Ignas visą dieną manė, kad Dilė ant jo įsižeidusi, tačiau šuo apie tokius niekus negalvojo, jis seniai viską atleido ir paprasčiausiai norėjo leisti laiką su savo šeimininku.

Šuns reakcija sujaudino Igną iki ašarų.

Vakare jie patraukė į ilgą pasivaikščiojimą, o po jo Ignas ilgai glostė savo numylėtinę ir kasė jos ausytę.

You cannot copy content of this page