„Tau sugrįžta viskas, ką tu darai“ – legenda,kurią verta prisiminti, kad nedarytume klaidų

Labai dažnai mes pykstame, kai kas nors vyksta ne taip ir netgi smerkiame žmones, kurie mus pykdo. Bet mes retai susimąstome, kad ir patys galime atsidurti tokioje situacijoje, kai ant mūsų pyks. Viskas šiame pasaulyje sugrįžta bumerangu. Tai reikia atminti, kad nedarytume klaidų, dėl kurių galime pasigailėti.

Vienas senas vyriškis persikraustė gyventi pas savo sūnų, marčią ir keturmetį anūką.

Jo rankos drebėjo, akys blogai matė, eisena buvo šlubuojanti.

Šeima valgė prie vieno stalo, tačiau senos, drebančios senelio rankos ir blogas regėjimas sunkino šitą procesą. Žirneliai byrėjo iš šaukšto ant grindų, kai jis spaudė rankoje stiklinę, pienas liejosi ant staltiesės.

Sūnus ir marti vis labiau irzo dėl to.

-Mes turime kažko imtis, – pasakė sūnus. – Man pakanka, kad jis garsiai valgo, pralieto pieno ir išbarstyto ant grindų maisto.

Vyras ir žmona nusprendė pastatyti atskirą mažą stalelį kambario kampe. Ten senelis valgė vienatvėje, tuo metu kai kiti šeimos nariai mėgavosi pietumis.

Po to, kai senelis dukart sudaužė lėkštes, maistą jam pradėjo tiekti mediniame dubenėlyje. Kai kažkas prabėgom žvilgtelėdavo į senelį, kartais jo akyse būdavo ašaros, todėl kad jis buvo visiškai vienas. Nuo tada vieninteliai žodžiai, kuriuos jis girdėdavo savo adresu, buvo užgaulios pastabos, kai jis numesdavo šakutę ar išbarstydavo maistą.

Keturmetis berniukas viską stebėjo tylėdamas. Kartą vakare, prieš vakarienę, tėvas pastebėjo jį žaidžiantį su medine skiedra ant grindų.

Jis švelniai paklausė mažylio:

– Ką tu veiki?

Berniukas su pasitikėjimu atsakė:

-Aš darau mažą dubenėlį tau ir mamai, iš kurio jūs valgysite, kai aš užaugsiu.

Berniukas nusišypsojo ir tęsė darbą. Šitie žodžiai taip nustebino tėvus, kad jie prarado kalbos dovaną. Po to ašaros ėmė tekėti jų skruostais. Ir nors nebuvo ištartas nei vienas žodis, jie abu žinojo, ką reikia daryti.

Tą vakarą vyras priėjo prie senelio, paėmė už rankos ir švelniai atvedė atgal prie šeimos stalo. Visas likusias dienas jis valgė kartu su šeima. Ir kažkodėl nei vyras, nei žmona daugiau nesijaudino, kai nukrisdavo šakutė, išsiliedavo pienas ar išsitepdavo staltiesė.