– Tavo tėtis senas,- taip visada mažajam Mariui šaukdavo berniukai kieme

– Berniuk, tavo senelis atėjo. Tėtis? Taip vėlai tave pagimdė! Kaip jūs toliau gyvensite, jis juk senas! – dažnai girdėdavo Marius iš aplinkinių.
Baltapūkis mažylis niekaip negalėdavo suprasti, ką jam sako suaugusieji.

Jie gerai gyvena! Pas jį pilna mašinėlių ir visokių žaislų. Ir jo tėtis pats geriausias, joks jis ne senelis. Jie kartu laivelius plukdo upeliuose. O dar jis kažkada buvo geologu. Ir žinojo šitiek įvairių istorijų.

Paskui Marius išmoko skirti žmones. Ir jei jie pradėdavo kalbėti apie tėtį ką nors blogo, tuoj pat paniurdavo ir pabėgdavo. O kartą nusprendė, kad jis ne bailys ir ėmė atsakinėti suaugusiems, garsiai kalbėdamas: „Mano tėtis pats geriausias! Niekas tokio neturi!“ir stengėsi nežiūrėti į kreivas šypsenas.

Marius atėjo į pasaulį, kai jo tėvui sukako 60 metų. Visiškai netikėtai, tiesą pasakius. Tačiau jo tėvui tai tapo laimingiausiu įvykiu. Pirmojoje santuokoje Gediminas neturėjo vaikų. Jo žmona mirė nuo sunkios ligos.

Ir tik praėjus 8 metams jis sutiko Gitaną, ji nusipirko butą kaimynystėje. Jam labai patiko jos charakteris: gera, linksma, tokia nepasėda, paprasta. Jai tada buvo 47 metai. Gita niekada nebuvo ištekėjusi. Savo laiku gyveno su mama, kurią prižiūrėjo iki paskutinio.

Na o toliau nutiko netikėčiausia – Gita pastojo ir pagimdė!

Mažylis buvo stebuklas, koks nuostabus! Tvirtas, su duobutėmis ant skruostų, besijuokiantis.

Daugelis kaimynų ir pažįstamų smerkė juos. Esą „senas kvailys. Kiti anūkus prižiūri, o jie vaiką kažkodėl pasigimdė senatvėje“.

O Gediminas su Gita manė, kad tai dovana iš aukščiau. Gitai buvo beveik 50 metų, kai jis gimė. Ji jau ir nebesitikėjo tapti mama.

Marius augo. Ir jei vaikai kieme visai ramiai žiūrėjo į tai, kad jų mamoms ir tėčiams 25,30,40 metų, o Mariaus tėtis kaip jų seneliai, tai suaugusiems, matomai, ši tema nedavė ramybės. Na pasakykite, kam pristoti prie mažylio su tardymais? Darželyje, mokykloje? Senelis tai ar tėtis, koks kieno reikalas. Pagimdė – ir gerai. Svarbiausia, kad būtų sveiki!

Savo berniuką jie labai myli, tiesiog dievina.

Jų Marius – sportininkas, gudruolis, puikiai mokosi.

Dabar jam 10 metų. Ir jei jis kada girdi „senelis tai ar tėtis“, išmoko atsakyti taip, kad daugiau jam šio klausimo nebeužduoda. Berniukas dievina savo tėvus ir nė už ką neleis jų skaudinti. Jam jie patys geriausi ir gražiausi.

Argi dėl amžiaus reikia atsisakyti laimės?

Kai juos matau, man širdis dainuoja – laiminga, draugiška šeima, kur viešpatauja meilė ir visiškas tarpusavio supratimas. Tėtis geriausias Mariaus draugas. Ir Gediminas su Gitana labai džiaugiasi, kad likimas jiems padovanojo neįtikėtiną laimę tada, kai vilties jau nebebuvo…