Ukrainietė Natalija: „Šeima iš Indijos vadina mane dukra. Juk manyje plaka jų sūnaus širdis“
Istorija, kuri privertė ją pažvelgti mirčiai į akis, po ko ji pradėjo kovoti dėl organų persodinimo galimybės Ukrainoje, prasidėjo 2016 metų rudenį nuo džiugaus įvykio. Natalija suprato esanti nėščia. Be to, jau keturis mėnesius!
– Tai buvo spalį. Mes su vyru labai apsidžiaugėme, – prisimena Natalija. – Žinoma, aš ėmiau save saugoti – stengiausi nepersidirbti, perėjau dirbti nepilną dieną. Tyrimai parodė, kad man cukrinis diabetas. Laikiausi dietos. O paskui šaltuoju sezonu patyriau persišaldymą. Gydytojas skyrė gydymą, bet man darėsi vis blogiau ir blogiau. Gydytojai diagnozavo pneumoniją, kurios metu man iš kiekvieno plaučio išpumpavo po 700 ml skysčio. Mano širdies ligai turėjo įtakos ir pozityvios emocijos, susijusios su mano sūnelio gimimu, ir negatyvios – greitai mums teko jį palaidoti…
Sąrėmiai prasidėjo aštuntą mėnesį. Buvo aišku, kad su širdimi kažkas ne taip – nusprendė atlikti pjūvį. Į pasaulį atėjo sveikas berniukas. Pirmąsias penkias dienas aš buvau laimingiausia pasaulyje, o paskui sūnui atrado nekrozinį kolitą – daugybę skylučių žarnyne. Jis patyrė sunkią operaciją, tačiau išgelbėti jo taip ir nepavyko.
Natalijai nustatė diagnozę „peripartalinė kardiomiopatija“. Tai virusinis susirgimas, kuris „nusėda“ širdyje ir sukelia raumens išsitempimą. Natašos širdis padidėjo keturis kartus.
Gruodį merginą operavo, tačiau pagerėjimas po operacijos neatėjo. Tapo aišku, kad visi šansai jau išnaudoti ir liko paskutinis – širdies transplantacija.
Pradėjo rinkti dokumentus. Greitai Natalija kartu su mama atsidūrė Indijoje, kur stojo į eilę donoro organui.
Po skrydžio Natašos sveikata vėl pablogėjo, vėl reanimacija. Širdis sustojo devynioms minutėms.
Po trijų dienų Indijos gatvėje, užkimštoje automobiliais, mopedais ir velorikšomis, į mirtiną avariją papuolė vaikinukas, draudimo agentas Ravi Devani.
Šis įvykis atnešė sielvartą jo šeimai. Vaikino smegenys buvo nebegyvybingos. Ir jo tėvai nusprendė: Ravi gali išgelbėti gyvybę kitiems žmonėms. Ir jis išgelbėjo septynis žmones, kuriems persodino organus. Viena jų tapo Natalija.
Ravi širdis jai tiko 100%. Neįtikėtina, kad jai idealus organas atsirado taip greitai – tai nutinka ypač retai. Naktį gydytojai skrido jo 300 km. Išimties tvarka – kaip užsienietei – jai pasakė jos donoro vardą, amžių ir mirties priežastį.
Jau po 2 savaičių Nataliją išrašė iš ligoninės. Taip, jos gyvenimas netapo lygiai toks, kaip sveikųjų – ji geria gausybę preparatų, vengia kai kurio maisto, prisižiūri. Visgi persodinti širdį – tai ne bateriją pakeisti. Organo atmetimas gali prasidėti bet kuriuo momentu, juk svetima širdis organizmui – svetimkūnis, su kuriuo imunitetas gali pradėti kovą tiek po dienos, metų, tiek ir po 20 metų. Vis dėlto dėka indų tėvų ir jų sūnaus aukos merginai pavyko išsaugoti šį gyvenimą. Savo donoro garbei Natalija pasodino pušį gimtajame Lucke ir obelį Kijeve – „Gyvybės alėjose“, kuriomis žmonės su persodintais organais nori ištarti ačiū savo donorams.
Greitai po išrašymo socialiniuose tinkluose ją surado vienas iš jos donoro brolių, o vasarą 2019 m. Natalija asmeniškai susipažino su jo tėvais – jie atskrido į Ukrainą.
Kai jų paklausė, dėl ko jie atskrido, tėvas atsakė: „Todėl kad čia mano sūnus“. Jų kultūroje laikoma, kad žmogus gyvas, kol gyvas bent vienas jo organas. Indijoje jie bendrauja su šešiais žmonėmis, kuriuos išgelbėjo Ravi, aš vienintelė užsienietė.
Pasikvietė į svečius – jie turi fermą, kur augina mangus. Tačiau aš kol kas nesijaučiu pasiruošusi tokiai kelionei dėl sveikatos būklės.
Ravi šeima laiko Nataliją savo dukra. O ji tikisi, kad Ukrainoje pavyks išvystyti tokią pat transplantacijos sistemą kaip Indijoje, kuri ir šiandien yra beveik vienintelė šalis, kur gelbėjami jų vaikai, kuriems reikia persodinimo.
