5:40 ryto. Aš einu gerti kavos ant palangės. Ir jau daugiau nei 4 metai aš iš savo lango stebiu vieną ir tą patį vaizdą…

Štai jau daugiau nei 4 metai aš iš savo lango stebiu vieną ir tą patį vaizdą. Kiekvieną rytą. Minutė į minutę. 5:40 pagyvenusi moters prieina prie savo lango, atitraukia užuolaidas.

Stato arbatinį ir laisto gėlę, apipurkšdama ją purkštuvu. Paskui geria arbatą ir išeina į kiemą – šeria valkataujantį šunį, kuris jau seniai įsitaisė prie laiptinės durų. Paskui ji sėdasi ant suoliuko ir žiūri. Tiesiog žiūri. Nė karto nemačiau jos su kitu žmogumi.

Šiandien 5:40 ryto. Aš išeinu gerti arbatos ir žiūriu į jos langą. Tačiau viskas ne taip…Ji nepalaistė savo gėlės, kuria rūpinosi visus šiuos metus. Ir nepašėrė to benamio šuns.

Aš pastebėjau tik šviesas ir garsų greitosios pagalbos, kuri artėjo prie jos namo, sirenos kaukimą. Prie laiptinės susibruko nedidelė krūvelė žmonių, kurie žiūrėjo, kas nutiko. Tą dieną ją išvežė.

Rytas, 5:40 ryto, niekas nevyksta. Ir dvi savaites nieko nebuvo lange, o užuolaidos neatsiskleidė. Praėjo dar kelios dienos, o aš gaudžiau žvilgsniu tą langą ir galvojau, kas nutiko.

Ir štai užuolaidos prasivėrė, tik aš pamačiau ne tą moterį, o vidutinio amžiaus vyriškį, kuris žiūrėjo pro langą ir kažko ieškojo. Paskui pamatė mane, geriantį kavą ir žiūrintį į jį. Jis rankos gestu man kažką parodė, aš atidariau langą, jis paprašė išeiti į lauką.

Vis tiek nėra kas veikti, išėjau, laukiu jo. Jis išeina iš laiptinės, rankose dėžė, kurios viršuje raštelis. Su žodžiais:

„Ji paprašė atiduoti tai šviesiam berniukui, kuris kiekvieną rytą 5:40 ateina prie palangės ir geria kavą“.

Aš atsakiau, kad negaliu to paimti, juk aš net jos vardo nežinau. Jis įspraudė dėžę man į rankas ir nuėjo. Atsisėdau ant suoliuko ir atidariau dėžę. Ten buvo raštelis su prašymu, kad aš prižiūrėčiau šią gėlę, o ji kreipėsi į mane todėl, kad daugiau nėra į ką. Nėra kam rūpintis gėle.

Gėlė vadinosi Bugelnvilia Sanderiana ir buvo aprašyta, kaip ją prižiūrėti. Keli atsisveikinimo žodžiai ir viskas.
5:40 ryto, užuolaidos neatsiskleidžia ir aš einu laistyti bei purkšti gėlės.

Paskui geriu kavą ir nežinau, kur žiūrėti. Visada stebėdavau ją, o jos dabar nėra. Tik gėlė. Gėlė, kuria nebuvo kam pasirūpinti. Taip ir žmogumi kartais nėra kas rūpinasi.

Ir iš mūsų reikia paties mažiausio – paprasto žmogiško dėmesio. Rūpinimosi tais, kurių gyvenimo langai yra šalia mūsiškių…