Mama, mes tave lankysime…

– Mama, na vėl tu? Kiek kartų aš tavęs prašiau neplauti indų!

– Aš juk tik padėti norėjau.- sutrikusi sumurmėjo Zosė Petraitienė.

– Po tavo pagalbos nieko negaliu rasti! – toliau aiškino motinai Irena. – Kiekvienas daiktas turi savo vietą. Ir argi čia plovimas? – Irena paėmė į rankas lėkštę. Ant žydrų kraštelių matėsi vos pastebimos pridžiuvusio padažo dėmės.

– Atleisk, Irute, regėjimas apleidžia, nepastebėjau,- kaltai nusišypsojo motina.

– Indaplovė, mama! Tam yra indaplovė. – Irena staigiai atidarė indaplovės dureles ir trankiai ėmė krauti į ją virtuvės rakandus.

Zosė Petraitienė sulinkusi prisėdo ant kėdės. Plonos, raukšlėtos, sugrubusios nuo darbo ir laiko rankos bejėgiškai nusileido ant kelių. Galva, iš įpročio aprišta skarele, liūdnai nulinko.

– Matysi, greitai pasimirsiu, nebebūsiu jums našta,- tyliai prabilo Zosė.

– Nustok! – Irenai pasidarė nepatogu, kad grubiai kalbėjo su motina. – Atleisk, pasikarščiavau. Tu mums ne našta. Bet aš prašau tavęs, nereikia indų, skalbimo, ruošos ir viso kito.

– Gerai, Irute, gerai, – atsidususi sutiko Zosė.

Irena išėjo iš virtuvės. O Zosė taip ir liko sėdėti, liūdnai žvelgdama prieš save.

Visą gyvenimą Zosė Petraitienė su vyru pragyveno kaime. Ji įprato rūpintis ūkiu nuo ryto iki vakaro. Rūpintis sutuoktiniu ir vaikais. Irena buvo jauniausioji jų dukra. Vyresnysis sūnus buvo archeologas ir seniai gyveno toli nuo gimtųjų kraštų.

Zosės Petraitienės vyras mirė prieš penkerius metus. Irena pasiūlė motinai persikelti į miestą, arčiau: pakeisti namą į nedidelį butuką. Zosė atsisakė:

– Sunku man bus mieste, neįprasta. Čia gyvenimas praėjo, čia tegu ir baigiasi. Jūs geriau į svečius atvažiuokite su vaikučiais.

Taip ir nusprendė. Sūnus neatvažiuodavo, bendravo su motina tik telefonu. Ir tai skambindavo nedažnai – komandiruotės, kelionės, kraustymaisi. O štai Irena su šeima atvažiuodavo kelis kartus per metus. Viešėdavo dieną dvi, stengėsi padėti su daržu ir ūkyje. Lauktuvėms pasiimdavo traškių agurkėlių, naminių uogienių. Zosė džiaugėsi, kad jos nepamiršta ir ji reikalinga.

Prieš metus nutiko baisiausia – sudegė Zosės namas. Pati per stebuklą gyva liko. Naujo būsto pirkimui ar statybai pinigų nebuvo.
Irena su vyru pasiėmė Zosę pas save. Ir prasidėjo…

Tai Zosė pyragų prikeps, o Irena barasi, esą, kam? Mes miltinių nevalgom, tik visą virtuvę apteršei!

– Na kaip gi? Su kopūstais, su mėsa. Kaipgi nevalgyti? – skėsčioja rankomis Zosė Petraitienė.

Tai miltelių, Irinos manymu, Zosė per daug į skalbimo mašiną beria. Tai Irinos vyras skundžiasi, kad per išeigines Zosė keliasi pernelyg anksti, indais barškina, neleidžia pamiegoti. Zosei vėl apmaudu, juk vos vieną lėkštę paėmė. Tai ne tuos produktus Zosė nupirko, tai dulkes ne ta šluoste nuvalė. Anūkai jau nebemaži, vyresnysis 9 klasėje, jaunėlė 7-oje. Mokykla, pamokos, būreliai, sportas, su draugais susitikti – viską reikia spėti, močiutei laiko nebelieka. Ryte „Labas rytas!“, vakare – „Labanankt“. Štai ir visas bendravimas.

Zosė vis dažniau sėdėjo viena mažame kambarėlyje, kurį jai skyrė. Kai šeima sėsdavo vakarieniauti, kviesdavo ir ją. Tačiau Irena tokiu žvilgsniu žiūrėdavo į trupinius ir juos barstančią motiną, kad Zosė stengėsi atsisakyti kvietimo. Sakydavo, kad nealkana. Kai visi išsiskirstydavo po kambarius, ji išeidavo. Įsipildavo arbatos ir gurkšnodama suprasdavo, kad širdį maudžia ne nuo senatvės, o iš liūdesio. Nedidelę pensiją Zosė beveik visą atiduodavo dukrai. Sau pasilikdavo visai nedaug.

Irenai ir jos vyrui nepatiko, kad Zosė griauna jų įprastą gyvenimo ritmą. Tačiau nebuvo iš ko pirkti jai atskiro būsto.

– Aš manau, išsiųsti tavo mamą į senelių pensionatą bus protingiausias sprendimas,- kartą vakare Irenai pareiškė vyras.

– O jei tai būtų tavo mama? – paprieštaravo Irena.

– Mes parinksime geresnį pensionatą. Ir jei tai būtų mano mama, tai irgi būtų protingas sprendimas,- laikėsi savo vyras. – Jai ten bus komfortiška su jos amžiaus žmonėmis. Tai ne taip blogai, kaip tu galvoji. O jei mamai pensionate bus blogai, mes ją pasiimsime.

Irenai buvo labai gėda, tačiau širdyje ji pritarė vyro nuomonei. Artėjant išeiginėms, Irena iš tolo užvedė apie tai pokalbį su motina. Zosė greitai suprato, kur link lenkia dukra. Ji neprieštaravo, tylėdama sutiko su viskuo. Penktadienio vakarą Zosė tvarkingai susidėjo į lagaminą nedaug savo daiktų.

Šeštadienio rytą jie su dukra ir žentu jau stovėjo ant nedidelio pensionato slenksčio. Dar po valandos Zosė Petraitienė žiūrėjo į tolstančią mašiną. Ašarėlė šliaužė raukšlėtu jos veidu.

– Mes tave lankysime! – Zosė vis tvirtino sau paskutinius dukters žodžius. Jai labai norėjosi jais tikėti…