Pasikviečiau vyriškį į svečius, o jis nesusiprotėjo nė saldumynų prie arbatos prigriebti
Šiuolaikinis požiūris į bendravimą ir susitikimus atrodo ciniškas, bet aš su juo sutinku. Jei bendros ateities nesimato, jei vyriškis neatrodo tinkamas, nėra ko su juo „draugauti“ ir gaišti laiką. Ne tiek jau daug jo liko.
Jei jis elgiasi keistai, yra būdas patikrinti: prisiminti etiketo taisykles. Jas sugalvojo ne veltui, jos rodo, koks žmogus iš tiesų.
Ir jei vyrui kankinančiai nepatogu ir nenatūralu paduoti ranką, atnešti į pasimatymą gėlytę ar išlaidauti šokoladukui prie arbatos – jis nevertas dėmesio.
Ir nereikia laikyti savęs merkantilia, nereikia įsijausti į jo padėtį.
Neverta galvoti,kad jam netikėtai baigėsi pinigai ar sunki situacija.
Sunkioje situacijoje vyrai sprendžia savo sunkumus, o ne trainiojasi su bobomis.
Nori pažinti vyrą po kelių pasimatymų – paprasčiausia pasikviesti į svečius, štai čia jis ir atsiskleis visu gražumu.
Kažkas ateina su lauktuvėmis vaikui, kažkas su atsuktuvu ir replėmis. O kažkas iškilmingai atneša… save!
Gerai, jeigu teikiasi nusiskusti.
Štai pavyzdys: naujas kolega.
Jis pradėjo kreipti į mane dėmesį ir iš tylutėliai tirpau. Malonu jaustis ypatinga!
Kai jis pakvietė mane į pasimatymą, aš sutikau iškart.
Po poros pasivaikščiojimų aš ryžausi pasikviesti jį namo.
Žinoma, asmeninė teritorija, bet nepamirštame, kad mes pakankamai pradirbome kartu, kad aš nebijočiau dėl savo saugumo. Jis gerai užsirekomendavo, taigi, aš nemaniau, kad kažkuo rizikuoju.
Pasiruošiau susitikimui kaip reikiant: sumuštinukai su ikrais, tortuką iškepiau, mėsos gabalą pašoviau į orkaitę.
Išvakarėse pasidariau generalinę tvarką, kad būtų malonu užeiti.
Kolega atėjo minutę į minutę, aš tik makiažą užbaigiau.
Bet stovėjo už durų be puokštės, be maišelio, netgi be šampano iš kaimyninės parduotuvės.
Aš iš pradžių net nesupratau.
Juokais paklausiau:
– Su kuo atėjai?
– Su gera nuotaika,- taip pat juokais atsakė jis.
Tai tau!
Aš pravėriau duris, mostelėjau į padengtą stalą, šaldytuvą. Paklausiau, ką jis atnešė.
– Save! – nenuliūdino manęs kolega.
– Eik gal tu pas tėtį,- nusijuokiau aš. – Tegu tau paaiškina, kaip pas moteris į svečius eiti.
Darbe nieko nepasakojau. Kažkodėl buvo gėda.
O ir santykių gadintis keliems metams į priekį nesinorėjo.
Žodžiu, nesusiklostė.
