Senelė išgelbėjo mažą vilkiuką, o po 2 metų jis jai atsilygino

Laukiniai gyvūnai, kaip ir naminiai augintiniai, nepamiršta jiems padaryto gero. Jie ilgus metus prisimena, kaip juos išgelbėjo iš bėdos ir širdyje saugo dėkingumą. Mūsų istorija būtent apie tai.

Gūdžiame kaimelyje gyveno vieniša senelė. Gyvenvietė buvo nedidelė, vos 10 trobų stovėjo. Civilizacija šių kraštų nepasiekė, vietos gyventojams teko šildytis namus malkomis, kurias jie ruošdavo vasarą. Mūsų herojė, kaip ir visi vietiniai, kasdien eidavo į mišką ir parsinešdavo iš ten sunkius žagarų ryšulius.

Kartą senutė, kaip paprastai, patraukė malkų. Pamačiusi nuvirtusį sausą medį, ėmė laužyti šakeles. Tuo momentu moteris išgirdo kažkokį verksmą. Netoliese pamatė vilkiuką, kurio letena papuolė į spąstus. Močiutei pagailo mažyliui, ji padėjo jam išsilaisvinti iš pančių ir nuėjo toliau savo reikalais, o vargšelis šlubuodamas nuėjo paskui ją. Močiutė negalėjo palikti ligoto vilkiuko ir pasiėmė su savimi.

Namie ji iš pradžių perrišo mažyliui skaudančią leteną, o paskui pašėrė. Mažylis pragyveno pas ją apie 2 mėnesius, kol pilnai pasitaisė. Moteris labai prisirišo prie mažojo plėšrūno, tačiau suprato, kad jis turi grįžti į laukinę gamtą, todėl nunešė į tą pačią vietą, kur rado.

Po šios istorijos praėjo 2 metai. Kartą žiemą senelė patraukė į mišką pasirinkti truputį žagarų, o ten netikėtai prarado sąmonę ir nugriuvo.

Kai atmerkė akis, pamatė, kad prie jos glaudžiasi keli šuniukai su kale. Bet paskui senelė suprato, kad tai buvo vilkė su mažyliais. Moteris išsigando ir suriko, plėšrūnai tuo momentu pasitraukė nuo jos ir tyliai patraukė į mišką. Močiutė pastebėjo, kad suaugęs gyvūnas šlubčioja. Ji suprato, kad tai jos išgelbėtas vilkiukas, tik jau pastebimai paaugęs.

Taip plėšrūnas atsidėkojo močiutei už gerumą. Tik vilkės dėka moteris nesušalo, gulėdama be sąmonės.