Neseniai mirė mano mama, todėl dabar brolis nori iškeldinti geriantį tėvą

Mūsų šeima toli gražu ne pavyzdinė. Taip buvo ne visada, tačiau gera greit pasimiršta dėl nuolatinių skandalų, muštynių ir girtavimo neišsiblaivant.

Prieš pusmetį nebeliko mamos. Tėvų namai buvo užrašyti mamos vardu, su tėvu jie seniai buvo išsiskyrę, nors jis ir toliau ten gyveno. Dabar atėjo laikas paveldėjimo teisės įsigalėjimui ir vyresnysis brolis ėmė klausinėti, ką daryti su tėvu.

Klausimas man buvo ne visai suprantamas, kadangi aš nemačiau visiškai jokių alternatyvių variantų. Ta prasme, ką su juo daryti? Tačiau broliui viskas atrodė paprasta.

– Nagi iškeldinkime jį,- pasiūlė jis.

Negaliu pasakyti, kad jaučiu kažkokius šiltus jausmus tam žmogui, bet visgi jis mūsų tėvas.

Aš seniai gyvenu atskirai, o brolis iki šiol tėvų namuose, todėl jam šis klausimas toks aktualus. Blaivaus savo tėvo aš jau turbūt ir nepamenu – jis arba pagiringas, arba jau spėjęs išgerti. Jo darbas dabar toks, kad ne visada užtenka sumokėti už komunalines, tačiau alkoholio visada yra.

Pagrinde už namą tėvas ir brolis moka per pusę, tačiau kartais tenka padėti finansiškai. Praktiškai tai visada vyksta neatlygintinai, nors jie ir žada būtinai viską grąžinti, bet paskui.

Brolis visą laiką pasakoja, kaip jam visa tai nusibodo ir toliau taip gyventi neįmanoma. Namas prasmirdo degtine, o tėvas nustojo tvarkytis.

Pasiūliau jam išsinuomoti butą arba pasikalbėti su tėvu, tačiau viskas veltui. Abu atsisako keistis. Kiek kartų buvo kalbėta su jais, nesuskaičiuosi. Tėvas šimtąjį kartą žada mesti gerti, o brolis toliau reikalauja jį iškeldinti. Tačiau permainų jų gyvenime visiškai nėra.

– O kur jis gyvens? Gatvėje? Valkataus? O kaip tu jausiesi, žinodamas, kad jis šiukšlyne?

– Man vienodai, jis pats kaltas!

– O nieko, kad tai tėvai namą pirko?! Jie dirbo, taupė, kažko sau neleido? Tai jų namas!

– Mama nebūtų prieš, – numojo ranka brolis.

Jis ėmė gana dažnai vartoti šią frazę, o mane tai veda iš kantrybės. Kaip blogai tėvai begyveno, kaip besiklostė jų santykiai, bet ji jo neišvarė.

Viskas tuščiai. Aš beveik nustojau bendrauti su broliu. Kiekvienas mūsų dialogas baigiasi tuo, kaip jis pavargo taip gyventi ir kaip smarkiai nusibodo tėvas.

Nesuprantu brolio. Jei tau nepatinka gyventi su tėvu, tai daryk kaip aš. Išsikraustyk. Tačiau tai ne jo istorija. Jam ten patogu. Kol mama buvo gyva, ji ir gamino, ir marškinėlius bei trumpikes jam lygino, ir pusryčius prieš darbą ruošė. O dabar viską daryti turi jis pats, o čia dar ir tėvas visą laiką girtas.

Kažkaip taip klostosi, kad imu jaustis kaltas dėl to, kas vyksta. Tiksliau, darau tokią išvadą iš brolio kalbų. Tačiau tai neteisinga. Jis pyksta, kad aš neateinu pas juos į svečius. Paskui įsižeidžia, kad nekviečiu pas save. O aš nenoriu. Suprantu, kad bet koks susitikimas baigsis tuo pačiu pokalbiu.

Pats tvirtai nusprendžiau, kad tėvo mes neiškeldinsime. Jis bus deklaruotas name kaip ir anksčiau. Tai jo namas, visų pirma. Jis jam užsidirbo.

Nors, žinoma, jis seniai prarado pagarbą iš mano pusės, tačiau jis ten gyvens toliau. O broliui laikas kraustytis. Tegu į nuomojamą butą, bet jis ten bus vienas.

Kartais galvoje sukirba mintis: o gal visgi aš neteisus. Gal tikrai reikia jį iškeldinti. Kiek jis bėdų pridarė, kiek skandalų mano vaikystėje.

Galbūt reikėtų jį taip pamokyti.

Tačiau paskui sveikas protas sugrįžta ir aš suprantu, kad ne. Tai ne išeitis. Juolab jis nieko nesupras. Jam tai atrodys taip, lyg mes paprasčiausiai jį išvijome, nes nemylime. Juk smegenys jau seniai pragertos.