Pavargau būti anūkų aukle, nors jų tėvai gyvi
Tapau močiute, tiesa, turbūt ne tokia, apie kokią svajojo dukra. Mes neseniai smarkiai susipykome, o viskas dėl to, kad aš atsisakiau sėdėti su anūkais. Ne, jūs nepagalvokite, aš myliu juos.
Tiesiog man jau 70 ir kartais sunku ištisai lakstyti paskui mažylius. Ypač jei tai tenka daryti reguliariai ir ilgai. O dukra manęs nesupranta, sako, kad aš ne močiutė, jei atsisakau sėdėti su anūkais.
Taip, gal aš neteisi, bet man puikiai žinoma, ką reiškia savarankiškai auginti vaikus. Tėvai gyveno toli nuo mūsų, vyras pastoviai prapuldavo darbe, taigi, padėjėjų nelabai buvo. Dėl vyro darbo mes dažnai kraustydavomės.
Todėl negalėjau net draugių susirasti, kad bent su kažkuo laikinai palikčiau vaiką ir susitvarkyčiau savo reikalus. Todėl nematau nieko tokio, jei dukra pati užsiims vaikais. Be to, dabar mano vyras serga ir man reikia skirti laiko jo priežiūrai.
Mano dukrai dabar 35. Ji nedirba. Bet pastoviai atiduoda man vaikus, kad nueitų pas ką nors į svečius ar su reikalais. O dabar vaikai išvis praleidžia pas mane vos ne visą laiką.
Važiuoja prie jūros ir dviem savaitėms paverčia mano namus vaikų darželiu. Ir nors kartą pagalvotų, gal man irgi jau sunku su jais susitvarkyti. Juk tai berniukai ir jie mėgsta judrius žaidimus. O mano sveikata ne ta, kad vaikyčiausi kamuolį ar dar ką.
Ir štai dabar jie paprasčiausiai pastatė mane prieš faktą, kad dviem savaitėms vyksta į Egiptą. Žinoma, vaikus palieka man, nes su jais tai ne poilsis. Žinoma, aš suprantu, bet juk galima ne statyti prieš faktą, o aptarti šį klausimą iš anksto.
O ir kodėl vėl aš, jei šalia gyvena svotai. Jie juk irgi galėtų dalyvauti anūkų auklėjime, o ne tik šventinėmis dienomis. Pasakiau vaikams, kad pavargau, tegu patys galvoja. Man spaudimas šokinėja, vyrui pablogėjo sveikata. Mums tik dviejų padaužų tetrūksta, dar ir tokiam ilgam laikui.
Dukra supyko ant manęs, išvadino egoiste. Man buvo labai nemalonu tai girdėti. Juk aš ją auginau, stengiausi, kad jai nieko netrūktų. Pirkau visa, kas geriausia, o pati dėvėjau senienas.
Lepinau ją ir norėjau, kad ji būtų laimingas vaikas. Man atrodė, kad taip ji supras, kad aš ją palaikau visame kame. Tačiau matomai aš kažką praleidau.
Tai buvo pirmasis mano atsisakymas ir taip išeina, kad iškart tapau bloga. Man gėda, kad taip pasielgiau, tačiau nusileisti nenoriu. Man jau norisi tylos, ramybės, o ne gaudynių.
Bet dukra manęs negirdi. Mano, kad aš privalau jai padėti. Galvojau, susitaikysiu ir viską paaiškinsiu, bet ji nė girdėti manęs nenori. Vyras mane palaiko, bet kištis nenori.
Tikiuosi, ji greitai mane supras, juk aš ne iš pykčio. Man norisi, kad mane suprastų ir gerbtų, o ne šiaip išnaudotų.
