Kažkada seniai močiutė man patarė…
– Jei tau sunku, eik mažais žingsneliais. Daryk tai, ką mėgsti, o tai, ką privalai, daryk po truputį,- paaiškino močiutė.
– Nežiūrėk į ateitį. Negalvok net apie tai, kas nutiks rytoj. Išplauk indus. Nuvalyk dulkes. Parašyk laišką. Išvirk sriubą.
– Kai tau sunku, visada primink sau, kad jei pasiduosi, geriau nepasidarys.
– Kai rasi tą, kurį pamilsi iš tikrųjų, pati nustebsi, kiek visko tu gali.
– Kai matai žmogų bėdoje, negalvok, kad gyvenimas išbando tik jį. Tas išbandymas liečia ir tave. Kaip tu pasielgsi su juo? Padėsi ar nusigręši?
– Šok taip, lyg niekas į tave nežiūri.
Dainuok, lyg niekas tavęs negirdi.
Mylėk taip, lyg tavęs niekad neišdavė ir gyvenk taip, lyg žemė – tai rojus.
– Kai man buvo penkeri, mama visada man sakydavo, kad svarbiausia gyvenime – būti laiminga. Kai aš nuėjau į mokyklą, manęs paklausė, kuo aš noriu būti užaugusi.
Aš parašiau „noriu būti laiminga“. Man pasakė – „tu nesupratai užduoties“, o aš atsakiau – „tai jūs nesupratote gyvenimo“.
Matai? Mažais žingsneliais tu eini į savo laimę.
Žengei žingsnį, sustojai, atsikvėpei, pagyrei save. Paskui kitą. Po jo trečią.
Tu pati nepastebėsi, kaip tavo žingsniai taps platesni. Ateis laikas, kai galėsi pagalvoti apie rytdieną ir būsi tikrai laiminga.
