Pavargau atleisti sūnui. Jis trečią kartą lipa ant to paties grėblio, o mano širdis ne geležinė

Sūnus trečią kartą veda ir aš suprantu, kad vėl viskas eina pažįstamu keliu. Jis ima tolti nuo šeimos, kol visai išnyksta. Paskui skyrybos ir jis pasirodo su atsiprašinėjimais.

Kai sūnus vedė pirmąkart, stengiausi užmegzti santykius su marčia. Bendravau, dovanojau dovanas, kviečiau į svečius ir bandžiau nesikišti į jų reikalus. Tačiau jaunieji užsuko pas mane porą kartų ir tai darė nenoriai. Pas save pakvietė išvis vieną kartą, kai buvo mano sūnaus gimtadienis.

Paskui sūnus nustojo atvažiuoti, rečiau skambindavo, o jei skambindavau aš – pykdavo, kad atitraukiu nuo reikalų. Ir nesvarbu, kada būdavo skambutis. Buvo labai apmaudu. Daug verkiau, ypač po to, kai pamiršo pasveikinti su gimtadieniu. Parašė po 2 dienų, teisinosi dideliu užimtumu.

Kai prasidėjo treti santuokos metai, nustojau gauti bet kokią informaciją apie sūnaus ir naujosios jo šeimos gyvenimą. Jis nebendravo nei su manimi, nei su sese, nei su močiute. Žinau, kad tai marčios darbas.

Apie jo skyrybas sužinojome tik tada, kai sūnus pasirodė pas mane it karštu vandeniu nutvilkytas. Atsiprašinėjo, sakė, kad dėl visko kalta žmona. Keldavo isterijas vos išgirdusi, kad kalbasi su motina. O jis labai ją mylėjo ir nenorėjo skaudinti, pyktis su ja.

Atleidau, aš juk motina, nors mano vaikas jau pakankamai suaugęs. Priėmiau ir nepriekaištavau. Bandžiau sutaikyti su sese. Tačiau ji jam neatleido. Močiutė, kaip ir aš, priėmė anūką.

2 metus pragyvenome normaliai. Sūnus tapo ankstesniu. Nors ir gyveno atskirai, nepamiršdavo atvažiuoti, padėdavo, kai tik paprašydavom. Bet paskui susirado merginą. Ir viskas vėl ėmė kartotis. Iš pradžių neatvykdavo į svečius, paskui neskambindavo ir galų gale mes nustojome jam egzistuoti.

Net kai šeimoje nutiko nelaimė, mirė močiutė, jis nesiteikė pasirodyti laidotuvėse. Negalėjo palikti nėščios žmonos. Tačiau ir nepasisiūlė kuo nors padėti. Viskas gulė ant mano ir dukters pečių. Ji net girdėti nenorėjo apie jį. Bet kokį pokalbį, liečiantį brolį, pakreipdavo kita linkme. O akyse atsispindėjo neapykanta.

Ir ši sūnaus santuoka egzistavo neilgai. Anūko man neteko pamatyti. Iš pradžių jis buvo per mažas, paskui nekrikštytas, paskui sirgo. Galiausiai tėvai išsiskyrė ir marti išbildėjo į savo gimtinę kažkur Skuodo rajone. Ir vėl buvo aiškinimaisi, pažadai, kad tai nebepasikartos. Vėl atleidau, nepaisydama senų nuoskaudų ir neatėjimo į močiutės laidotuves.

Dabar jis vedęs trečią kartą. Matau, kad jau ima tolti. Dukra pasakė, kad jei vėl jį priimsiu atgal, ji su manimi nebebendraus. Ji pavargo stebėti, kaip aš kankinuosi. Man ir pačiai nebesinori savęs alinti.

Suprantu, kad galima suklysti kartą, na kraštutiniu atveju du. Bet ne reguliariai. Aš irgi žmogus ir turiu širdį. Ji negali tiek visko iškęsti. Taip ir parašiau sūnui, kad nepriimsiu jo, jei sugalvos skirtis.