Motina įsižeidė, kad mes gyvename pas anytą ir aš neplanuoju persikelti pas ją

Mano motina įsižeidė, kad mes su vyru gyvename pas anytą. Ji sako, kad reikia gyventi pas tėvus, jei taip nutinka. Todėl ji supranta mano vyrą, bet ne mane. Jos butas tikrai didelis. Ir į darbą man netoli. Tik pas anytą labai jauku.

Motina tapo našle, kai man buvo vos 5 metai. Kaip bebūtų keista, tačiau puikiai pamenu, kaip laidojome tėvą, kaip pasikeitė motina. Ji tapo kita. Žymiai griežtesnė, netgi žiauri, šalta ir despotiška. Maniau, kad ji nustojo mane mylėjusi, kai jis mirė.

O iš manęs ji reikalavo kokių nors rezultatų. O pagyrimo nesulauksi. Arba ignoravo mane. Kartą mokslo metų nebaigiau puikiai, tai ji iki rudens su manimi nebendravo.

– O už ką aš turiu tave mylėti? – užduodavo man klausimą. – Šiaip sau? Taip nebūna. Meilę reikia nusipelnyti.

Ir taip mane auklėjo. Bandžiau atitikti motinos lūkesčius, kad pelnyčiau jos meilę. Man nepatiko, kad ji su manimi nebendravo. Aš tada kentėjau. Užsiimti asmeniniu gyvenimu nebuvo kada. Mokykloje mokiausi puikiai. Dalyvaudavau olimpiadose, lankydavau gitaros pamokas, tapau sportininke, dar besimokydama dirbau.

– Niekam nepatinka tie, kurie nieko nereiškia, – visada sakydavo motina.

Ką aš galėjau padaryti su jos psichologine problema? Neturėjau tam laiko. Kada? Iki šiol negaliu suprasti, kaip mano sutuoktinis atkreipė dėmesį į mano kuklią asmenybę. Važiavau į konferenciją, o jis ten darė prezentaciją. Paskui priėjo prie manęs susipažinti. Štai taip prasidėjo mūsų santykiai.

Motina tada buvo eilinėje depresijoje. Ji užsisklendė savyje. Kaip ten bebūtų, nelabai tuo domėjausi. Užsiėmiau savo asmeniniu gyvenimu. O tai ji galėjo įsikišti ir viską užbaigti.

Paskui motina atsidūrė ligoninėje – skaudėjo širdis. Lankiau ją, mylimasis mane palaikė. Susipažinau su jo tėvais ir papasakojau motinai apie savo santykius.

– Tik nemesk mokslų. Ištekėti visada galima, o štai mokytis reikia laiku. Jūs mane girdite, Arnoldai? Tai jus irgi liečia.
Arnoldas pasakė, kad irgi baiginėja studijas. Taigi, man sutrukdyti negalės. Labai džiaugiausi, kad taip gavosi. Juk pergyvenau, kad mama bus prieš. Mama visą gyvenimą buvo labai griežta man.

Iš ligoninės ji grįžo kita. Suminkštėjo, tapo širdingesnė. Džiaugiausi tuo. Paskui mes nuvažiavome pas vyro motiną. Ji mane visada šiltai sutikdavo. Nebuvo nė užuominos į žiaurumą. Lyg iš kitos planetos. Taip jauku, kaip vyro namuose, man nebuvo jauku niekur. Net savo pačios namuose. Aš buvau apstulbinta būsimosios anytos gerumo.

Po vestuvių prakalbome apie paskolą. Tačiau tuo pat metu nuomotis būstą ir taupyti butui buvo neįmanoma. Mano motinos butas 3 kambarių. O pas juos 2 kambariai. Tačiau mes nusprendėme gyventi pas anytą.

– Palauk, neverta per anksti džiaugtis. Tai iš pradžių tave ten sutinka, o paskui atgal prašysies,- perkreipusi lūpas pasakė motina, kai atėjau daiktų.

Tačiau praėjo jau 2 metai, o aš vis dar nenoriu namo. Juk jau nebeprisimenu savo buvusių namų kaip namų. Viskas pasikeitė. Vyro motina tapo man antra motina. Ji visada manimi rūpinosi, buvo dėmesinga, jautri ir nieko nereikalavo mainais. Aš irgi tapau jai artima ir mylėjau vyrą.

Iš pradžių bandžiau pelnyti jos pagarbą ir nėriausi iš kailio, kad jai įtikčiau. Grįžusi iš darbo, ruošdavau maistą, tvarkydavau visą butą, nesėdėdavau vietoje. Svarbiausia – įtikti anytai.

– Sėsk, noriu pasikalbėti su tavimi,- po kurio laiko sako man anyta, pakvietusi į virtuvę. – Tau čia nejauku, atrodo nešvaru, kad visą laiką lakstai su šluoste? Juk jau kelis mėnesius tu čia viską šveiti, valai, kuopi. Nė neprisėdi. Sakyk viską, kaip yra, be gėdos.

Norėjau pasiteisinti, paaiškinti, kad tiesiog noriu, kad mane mylėtų ir vertintų. Tačiau mano kalba buvo paini ir neaiški. Sutuoktinio motina viską suprato be žodžių.

– Na ką tu sugalvojai! – ėmė juoktis ji. – Tu niekam nieko neprivalai. Gyvenime viskas veikia kitaip. Kai tu atėjai pas mus, aš iškart supratau, kad tu padori, gera mergina. Ir mano sūnus nuo tavęs be galvos. Taigi, tu neturi nieko užsitarnauti. Aš jau myliu tave kaip dukrą. Jei tu visko neplausi kiekvieną dieną, aš nesielgsiu su tavimi blogiau.

Tai bent! Buvau šokiruota tokio atvirumo. Negi visiškai nėra būtinybės siekti kažkieno meilės? Sunku tuo patikėti. Tačiau ėjo mėnesiai ir aš ėmiau apsiprasti su tokia padėtimi.

Mes toliau gyvename pas anytą. Man čia gera. Ji rūpestinga, miela, elgiasi su manimi kaip su dukra. Jei aš susergu, jokios arogancijos – tik rūpestis ir priežiūra. Ji niekada dėl nieko manęs nesmerkė. Nekritikavo. Ir nekišo nosies pas mus su vyru.

O štai mano motina iki šiol toli nuo manęs. Pyksta, kad mūsų santykiai nors ir pagerėjo, tačiau aš vis tiek gyvenu pas anytą. Jai gėda, ką žmonės pagalvos. Juk gaunasi, kad ji bloga motina.

Iš esmės kažkur ji teisi. Juk tik anytos bute aš supratau, kas yra tikra šeima. Ir kas yra meilė. Taigi, brangi mama, aš nesiruošiu atsisakyti šilumos ir dvasingumo, kurie mane dabar supa, dėl tavo savimeilės.