Anyta užkniso su savo remontu, daugiau nieko jos namuose nedarysiu
Nuo žodžio „remontas“ man jau trūkčioja akis, už ką reikia padėkoti mano anytai Nijolei Arnotienei. Būtent ji beveik metus terorizuoja mūsų šeimą savo remonto užgaidomis. Beveik metus mes su vyru neturime laisvų išeiginių, o pabaigos šiai beprotybei nematyti. Dar ir gyvena anyta pas mus beveik pusmetį.
Vyro mama pernai išėjo į pensiją. Nežinau, ko jai nesidirbo toliau, juk namie jai atvirai nuobodu. Sodo, kur galėtų išlieti savo entuziazmą, neturi, anūkų mes jai irgi kol kas negalime pateikti, todėl ji nepavargsta ir energija trykšta per kraštus. Ir jei ji būtų likusi dirbti, visiems būtų lengviau.
Bet nutiko kas nutiko ir ponia Nijolė išėjo į pensiją. Pirmą mėnesį ji miegojo, tvarkė visokius reikalus, kuriuos susiplanavo, o paskui ėmė nuobodžiauti. Išsimiegojo, prisivaikščiojo po parką, prigėrė arbatos su draugėmis, aplankė seserį ir ėmė nuobodžiauti.
Leisdama dienas priešais televizorių, ji aptiko kažkokią laidą apie remontą. Ir ją aplankė nušvitimas – jos namuose seniai nebuvo remonto, reikia tai ištaisyti. Tačiau įprasto remonto jai nesinorėjo, ji troško kažko tokio. Ir mūsų lakstymas po statybų parduotuves prasidėjo.
Anyta mąsliai rinkosi tapetus, grindų dangas, šviestuvus ir visa kita. Tačiau rinkosi ji ne taip, kaip tai daro paprasti žmonės, kurie atsisėda, pagalvoja, nuvažiuoja, išsirenka, nusiperka. O ne, anyta iš pradžių vaikė mus po skirtingas parduotuves, kur vienoje ji nusižiūrėjo plyteles, kitoje tapetus, o trečioje šviestuvus. Paskui ji visa tai fotografavo ir grįžusi namo „matavosi“.
Po savaitės jai jau nebepatiko tai, ką išsirinko anksčiau, todėl eilinis savaitgalis praėjo besivažinėjant po parduotuves. Konsultantai mus jau pažino iš veidų ir tyliai nekentė, esu įsitikinusi. Anyta atimdavo iš jų marias laiko, tačiau nieko nepirkdavo. Aš labai pykau, ypač kai tas atrakcionas vyko kas savaitę.
Tačiau pagaliau ji pribrendo įsigyti viską, ko jai reikėjo. Jau apsidžiaugiau, kad tuo epopėja su remontu baigsis, bet kur ten. Paaiškėjo, kad įdomiausia tik prasideda.
Anytos butas 2 kambarių, todėl buvo galimybė atlikti remontą nesikraustant. Iš pradžių remontuojamas vienas kambarys, paskui kitas, tai yra, viskas eina palaipsniui ir anytai nereikia persikelti, bet tai darant su protu. O Nijolė nusprendė, kad visko reikia iškart, todėl butas tapo panašus į mūšio lauką.
Žinoma, gyventi griuvėsiuose ji nepanoro ir pasiprašė remonto laikui pas mus. Dėtis nebuvo kur, nors ypatingo džiaugsmo nuo šios veiklios personos buvimo mūsų namuose aš nejaučiau. O dar situaciją sunkino tai, kad remontą ji norėjo daryti savo jėgomis.
Tai yra, ji su seserimi žvaliai nuplėšė visame bute tapetus, ištampė baldus, o perkloti grindis, plyteles ir visa kita turėjome mes su vyru ir dukterėčia su sutuoktiniu.
– Dar ko, pinigus leisti kažkokiems darbininkams. Nežinia, ko jie ten priremontuos, o čia viską patys, savo rankomis,- sakė anyta.
Būtų neblogai, tačiau tarp mūsų nėra profesionalių remontuotojų. Tapetus mes dar paklijuosime, galbūt, tačiau plyteles kloti reikia mokėti. Galiausiai sutarėme, kad darbai bus kombinuoti – daliai pasamdysime žmones, dalį padarysime patys.
Jau būtume 100 kartų baigę, jei ne anytos užgaida, kad viskas daroma tik jai prižiūrint. O priežiūra gali būti tik savaitgaliais, kai ji išsitempdavo remonto darbams mus ir dukterėčią.
– Neįleisiu darbininkų, kai čia nieko nėra. O jei apvogs butą? Pačiai žiūrėti? O man baisu! Maža kas jų galvose. Ne, tegu ateina per išeigines, kai visi čia.
Žinoma, darbai einasi nei šiaip, nei taip. Visi vienas kitam trukdo, anyta pastoviai daro arbatos pertraukėles ir per dieną mes galime nepadaryti nieko. Per pusmetį su dievo pagalba buvo padaryta vonia, išmontuota virtuvė, nuplėšti tapetai visame bute ir išmestos šiukšlės. Viskas.
Siūlėme anytai jau pilnai pasamdyti brigadą, kuri viską padarys pati, jai tik užsakyti medžiagas ir duoti nurodymus. Bet ką jūs, tai juk nepagarbu, kad mes tingime eilinį kartą padėti mamai, viską numesdami svetimiems žmonėms. Iš esmės anytai reikia ne rezultato, o kad mes rodytume pagarbą. Tai siutina net labiau, nei jos besikeičianti nuomonė dėl tapetų.
Praeitą savaitgalį vyrukai visą šeštadienį tampė daiktus iš vieno kambario į kitą, kad ten būtų galima pakloti laminatą. O paskui anyta pagalvojo, kad nori ne laminato, o linoleumo. Todėl reikia važiuoti grąžinti laminatą.
Aš jau supsichavau ir pasakiau, kad šiame bute mano nė kojos nebebus. Kiek galima iš mūsų tyčiotis? Per metus nepadaryti remonto 2 kambarių bute, kai yra rankos ir pinigai, reikia smarkiai pasistengti, ką anyta ir daro. Vyro mama bandė ant manęs pasipiktinti, bet aš pareiškiau, kad ji turi lygiai 3 savaites remonto baigimui, priešingu atveju jai teks persikelti į nesuremontuotą butą.
Nijolė Arnotienė net žagtelėjo iš pasipiktinimo, ėmė ieškoti sūnaus palaikymo, tačiau jis mano pusėje. Jį irgi užkniso šis cirkas su beždžionėmis. O dar aš pareiškiau, kad daugiau nieko jos bute nedarysiu. Jau pamiršau, ką reiškia išsimiegoti per savo išeigines.
Anyta įsižeidė ant mūsų su vyru, vaikšto po butą pasipūtusi, kalba su mumis pro dantis, tačiau lyg ir sutiko kreiptis remonto brigados paslaugų. Man jau taip nusispjaut ant jos nuotaikos, kad tik ji pasidarytų remontą per 3 savaites ir jau keliautų namo.