Sūnus po vestuvių nustojo bendrauti su motina

Elena lėtai ėjo keliu. Jos vienintelis sūnelis Mantas vedė. Marti motinai nepatiko, ji įkalbinėjo sūnų palaukti. Tačiau jis nepanoro. Jos šeima buvo iš pasiturinčių. Jie turėjo gerą namą, perspektyvų darbą.

– Mano brangusis. Man atrodo, tu negalėsi ilgai varžytis su Ainės šeima. Bėk tu iš ten, kol ne vėlu,- aiškino Elena. – Matai, kokie jie turtingi, sunku bus su jais. Geriau susirask paprastą merginą, kuri dirbs. Pagimdys man anūką, viskas bus gerai.

Elena negalėjo suprasti, kuo gi Ainei patiko Mantas. Turbūt išvaizda. Jis turėjo juodus plaukus ir gražias mėlynas akis. Daugelis kaimo merginų dūsavo dėl jo. Tačiau nė viena negalėjo užkariauti manto širdies.

Ainę užbūrė vaikino akys. Pasakė tėvams, kad kito jaunikio nebus. Tekės už Manto ir viskas. Tėvas labai mylėjo Ainę, todėl nusprendė jos neliūdinti ir sutiko. Vaikinas geras, išvaizdus, o kad neturtingas, tai nebaisu. Tačiau tėvas iškėlė sąlygą. Jaunoji pora gyvens Ainės namuose.

Mergina ir nesipriešino. Jai nelabai norėjosi išvažiuoti iš turtingų namų su visoms sąlygos į aptriušusią trobelę. Tektų gyventi su anyta. Jos Ainė nepažinojo. Mergina nedegė noru susipažinti.

Vestuvės buvo prabangios. Elena pardavė karvę ir dar kelis gyvulius. Juk reikia sūnų normaliai apvesdinti. Nupirko jam gerą kostiumą, viename kambarių padarė remontą. Elena tikėjosi, kad jauna šeima gyvens su ja.

Tačiau moteriai nepatiko naujiena, kad sūnus gyvens pas žmoną.

– Kas per naujovės? Juk seniau būdavo kitaip. Sutuoktinė po vestuvių privalo eiti gyventi į vyro namus. Aš stengiausi, kambariuką jums atlaisvinau. Padariau remontą, baldai visi nauji.

– Mama, taip buvo senovėje. Ainė nenori išeiti iš savo namų. Įpratusi ten gyventi.

– Ak, sūneli, tu dabar vietoje vergo būsi pas juos. Atsiminsi mano žodžius.

Elena visai nusiminė. Ta Ainė lyg užkerėjo Mantą. Jis anksčiau buvo toks švelnus, klausė motinos. O dabar į svečius neateina, o ir pats nekviečia. Įsimylėjo ir dabar jam žmonos žodis pirmoje vietoje.

Laikas ėjo ir Elena nusprendė pati nueiti į svečius. Bet jos ten nelaukė. Ilgai sėdėjo prie durų, žiūrėjo pro langą. Net arbatos neįpylė. Ainės motina tvarkėsi namuose ir leido suprasti, kad moteris čia nelaukiama.

– Tu atleisk, Elena. Pas mus tiek reikalų, atleisk. Nepasiruošę šiandien svečiams.

O Elena pasėdi, pažiūri į sūnų ir išeina. Taip tęsėsi kasdien.

Tačiau netrukus tai ėmė erzinti marčią. Elena net girdėjo, kaip ji viską išsakė vyrui.

– Ir ko ji čia atėjo? Jai juk aiškiai leido suprasti, kad neateitų. Sėdi prie slenksčio ir vėpso.

Ką atsakė sūnus, Elena neišgirdo. Ją užliejo karti nuoskauda. Išsakė viską namiškiams ir išėjo. O sūnus nė nesustabdė motinos.

Ėjo Elena keliu, o gerklėje gumulas ir akyse ašaros. Buvo liūdna, kad dabar nepamatys sūnaus.

O Mantui pačiam buvo negera ant širdies. Jis mylėjo žmoną ir motiną, tačiau nenorėjo skaudinti nė vienos iš jų. Todėl sukaupė drąsą ir nuėjo pas Ainę.

– Aš tave myliu, bet ir motiną taip pat. Turi mane suprasti. Atėjau gyventi į tavo namus, tačiau motinos man vis tiek reikia. Todėl dabar eisiu pas ją. Jei tu mane išties myli, priimsi tokį, koks esu.

Ainė supyko, bet nutylėjo. Iš vyro to nesitikėjo. Visi namie jos klausė, o jis nusprendė paprieštarauti.

Mantas išlėkė iš namų ir nuėjo savo senąją trobelę. Kai atidarė vartelius, širdyje pasidarė šilta ir jauku. Priėjo prie motinos ir tvirtai ją apkabino.

– Myliu tave, mamyte, tu atleisk kvailiui. Ainės man irgi reikia, tačiau tu man dovanojai gyvybę.

– Nieko, sūneli, aš nelaikau pykčio.

Jie įsikalbėjo, Mantas nusprendė likti nakvoti pas motiną.

O ryte pas juos atėjo Ainės tėvas Jonas. Vyriškis atnešė lauktuvių, visi susėdo gerti arbatos. Ir jis papasakojo jiems istoriją apie Ainės vaikystę.

Mergina buvo vienintelis jų vaikas, lepino ją kaip galėjo. Motina nuo jos kiekvieną dulkelę nupūsdavo. Štai ir išaugo egoistė, gaminti nemoka, indų plauti taip pat. Tačiau reikia ją perauklėti. Jonas vakar grįžo iš darbo ir išgirdo riksmus bei isterijas. Ainė šaukė, kad Mantas išėjo pas motiną. Tada tėvas neištvėrė ir trenkė kumščiu į stalą.

Ir po to nusprendė, kad Ainė eis gyventi į Manto namus. Tegu mokosi normalaus gyvenimo. Ir mergina sutiko, matyt, labai mylėjo Mantą. Ir gaminti ją Elena išmokė, ir malkas kapoti.

Iš pradžių buvo sudaužyta krūva indų, tačiau galiausiai Ainė su viskuo susidorojo. Ir karvę dabar melžia, ir barščius verda.

Jie gyveno draugiškai, Ainė padėjo anytai ūkyje, o paskui pastojo. Jiems gimė dvyniai. Elena apsidžiaugė tapusi iškart dviejų anūkų močiute.

Ši istorija su gera pabaiga. Svarbiausia, kad viskas prasidėjo ir baigėsi laiku. Žmonėms reikia ieškoti kompromiso ir suprasti kitų jausmus. Be šito santykių nesukursi. Būkite ištikimi ir atviri su artimaisiais. Nepamirškite tų, kurie darė jums gera. Tada gyvenime viskas susitvarkys.