Tėtis visą gyvenimą mylėjo brolį, o mane kentė. Tačiau iš manęs dabar reikalauja rūpesčio, dėmesio ir pagalbos

Nuo žodžių „dukters pareiga“ mane purto. Kaip žmogus, kuris per visą gyvenimą man nepasakė nė trijų švelnių žodžių, niekuo nepadėjo, dabar gali visiškai rimtai iš manęs kažko reikalauti? Tėvas visą gyvenimą mylėjo tik brolį, mane jis kentė. Tačiau gyvenimo saulėlydyje juo rūpintis turiu aš.

Tarp mūsų su broliu 5 metų skirtumas. Jis gimė vėliau už mane. Neprisimenu savo gyvenimo, kol jame atsirado brolis. Tačiau visa kita prisimenu puikiai.

Tėvas jį mylėjo, užsiėmė auklėjimu, gyvendamas jo pasiekimais ir pomėgiais, pergyvendamas jo nesėkmes. O aš buvau lyg eilinė spintelė bute. Į mane periodiškai atsitrenkdavo, o likusį laiką nekreipė dėmesio.

Vaikystėje buvau labai vieniša. Tėvas užsiėmė tik broliu, visa savo povyza leisdamas suprasti, kokia aš jam neįdomi. Mama gyveno savo gyvenimą.

Ji atlikdavo tai, kas buvo reikalinga namuose, ėjo į darbą ir absoliučiai nesidomėjo šeima. Oro gurkšneliu man būdavo močiučių atvykimai. Tik jos mane mylėjo ir stengėsi užsiimti, tačiau jos gyveno toli ir atvažiuodavo retai.

Paauglystėje jau supratau, kad iš esmės esu niekam nereikalinga. Močiutės išėjo iš gyvenimo viena paskui kitą, tėvas toliau meldėsi broliui , mama tebebuvo šalta ir nutolusi.

Dažnai nesuprasdavau, kodėl jie su tėvu išvis nusprendė būti kartu, juk jie galėdavo nesikalbėti savaitėmis. Ne dėl barnių ar nuoskaudų, o tiesiog todėl, kad neturėdavo ko vienas kitam pasakyti.

Santykiai su broliu irgi nesiklostė. Neslėpsiu, siaubingai pavydėdavau jam, nes jo padėtis buvo kur kas geresnė už manąją. Jis turėjo tėvą, kuriam buvo viskas.

Jo pomėgiams neskaičiuodavo pinigų, su juo leisdavo laiką, kalbėdavosi. Manęs materialine prasme neskriaudė – buvau soti ir aprengta. Tačiau hobį turėjau susirasti nemokamą, kadangi mokėti už mane niekas nesiruošė. O mano problemos buvo tik mano.

Vaizdas buvo nedžiuginantis, bet aš įpratau. Kantriai laukiau, kol baigsiu mokyklą ir paliksiu vietą, kurią vadinau savo namais tik todėl, kad kito apibūdinimo parinkti negalėjau.

Tėvų nedomino mano pasiekimai ir nesėkmės mokykloje. Galėjau saujomis nešti dvejetus ir pastabas, tačiau niekam nerūpėjo, ką su tuo daryti. 9 klasėje suvokiau, kad mano ateitis niekam, išskyrus mane, neįdomi.

Susiėmiau, ėmiau mokytis, baigusi vidurinę įstojau į valstybės finansuojamą vietą ir lengviau atsikvėpusi išsikrausčiau iš tėvų buto. Nesu įsitikinusi, kad tai buvo pastebėta.

Baigusi mokyklą, išlaikiau save pati. Derinau studijas ir darbą, nors tai buvo sunku. Man buvo labai svarbu neprarasti valstybės finansuojamos vietos, kadangi studijų apmokėti negalėčiau. Tai buvo sunku, tačiau aš sugebėjau, atsilaikiau.

Dar studijuodama susipažinau su būsimu vyru. Iki jo santykių su vaikinais neturėjau, todėl mane labai nustebino jo dėmesys. Mes susitikinėjome 5 metus – 3 studijų metus ir dar 2 po jų. Jis irgi buvo atvykėlis, todėl po studijų kartu išsinuomojome butą, palaipsniui sutaupydami nuosavam kambariui bendrabutyje.

Kaip seniai tai buvo… Jau daugiau nei 20 metų praėjo. Jau turime savo butą, darbą, auga 2 vaikai. Lyg ir viskas gerai. Savo tėvų temą uždariau po mamos mirties.

Su ja dar palaikiau minimalų kontaktą, o paskui rišantis siūlelis nutrūko. Ne, žinoma, buvo ir kitų giminaičių – tėvo sesuo, pusbroliai, sūnėnai, mamos brolis. Tačiau su jais bendravau sveikinimo žinutėmis, kaip ir jie su manimi.

Su tėvu nebendravau daugiau nei 15 metų. Jis net nežino, kad turi anūkų. Brolis išsimokslino ir po studijų išvyko gyventi kažkur į užsienį. Štai ir viskas, ką žinojau apie šeimą iki pastarojo meto. O neseniai nutiko keistas dalykas – man paskambino
tėvo sesuo.

Ji papasakojo, kad jis serga ir jam reikia priežiūros.

– Ir išvis, pamiršote tėvą, vaikučiai. Jis jums visą gyvenimą pašventė, o jūs ką? Vienas į užsienį išlėkė, kita šalia gyvena ir nosies nerodo. Argi taip daroma? Nagi važiuok pas tėvą, atlik dukters pareigą, jau metas. Jis tave užaugino.

Tetulė skambino ne kartą, kol neužblokavau jos numerio. Man pabodo klausytis apie dukters pareigą, mano įsipareigojimus rūpintis tėvu. Nesijaučiu jam skolinga. Jo gyvenime buvo tik sūnus – akių šviesa, štai jis tėvui skolingas, o ne aš.

Tačiau brolis, pasak tetulės, dirba ir gyvena Suomijoje, jam nėra kada atvykti ir rūpintis tėvu. Jis ten turi darbą, žmoną, vaiką. Būtent jis ir paprotino tetulę skambinėti man. Aš juk dukra, privalau karšinti tėvus.

O aš to daryti nenoriu. Kodėl turiu rūpintis man svetimu žmogumi? Aš iš jo nieko gero negavau. Mane tikina, kad tai vis tiek mano tėtis, laikas pamiršti ir atleisti senas nuoskaudas. O aš nenoriu, kiekvienas pats renkasi savo kelią.

Tėvas pasirinko tą, kuris atvedė jį į dabartinę padėtį. Žmogus niekada nesidomėjo mano gyvenimu, o daugiau nei 15 metų nerašė ir neskambino. Štai taip aš jam reikalinga? Abejoju.

Galbūt aš siaubingas žmogus, bet manau, kad nieko jam neprivalau. Ir man jo negaila, kad pateko į tokią situaciją. Tai tik jo veiksmų pasekmės, ne daugiau.