Motina su broliu išvijo mane iš namų ir atėmė palikimą
Noriu pasidalinti savo širdies skausmu. Ir tai susiję su mano artimaisiais. Tik iš pradžių reikia papasakoti apie visus šios istorijos dalyvius. Motina – isteriška moteris, tėvas – alkoholikas, jaunesnysis brolužis – tokių egoistų dar reikia paieškoti.
Tolimoje vaikystėje man gyvenosi nesaldžiai. Tėvas grįždavo vėlai ir girtas. Motina keldavo skandalus. Ji juk turėjo užglaistyti situaciją, o vietoj to dar labiau ją pakurstydavo. Bandydavo kapstytis, su kuo jis girtaudavo.
Labai dažnai šie skandalai virsdavo muštynėmis. Ir visa tai mano akyse, nes aš stengdavausi išskirti tėvus, puldavau ginti mamos, paskui pati gaudavau smūgius. Gailėjau motinos, nes man jos trūko. Tik ji man neatsakydavo tuo pačiu.
Toks jausmas, kad tarp mūsų visada buvo praraja. Ir aš niekaip negalėjau su ja suartėti. Bandžiau visame kame jai padėti, namie ir buityje.
Pagalba motinai
Kai paūgėjau, pradėjau skalbti, rūpintis jaunesniuoju broliuku, vesdavau jį į darželį, paskui į mokyklą. Ir pasiimdavau taip pat, kol tėvai dirbo. Parvesdavau namo, maitindavau ir guldydavau miegoti. Kai jis tapo moksleiviu, tai ir valgyti jam šildydavau.
Ir pamokas padėdavau ruošti, savo ruošdavau, nors buvau tuo metu paauglė. Man buvo sunku, tačiau užuojautos nejaučiau. Jei tėvai pirkdavo saldainius, įvairius skanumynus, tai pagrindinę dalį atiduodavo Pijukui. Jis gi jaunesnis. J
is savo greitai suvalgydavo, o paskui siekdavo manųjų. Mamą tai linksmino. Su manimi jie elgėsi blogai, pravardžiuodavo, nors aš mokiausi gerai. Tik prie žmonių mama norėdavo pasirodyti ir elgdavosi padoriai.
Ją domino aplinkinių nuomonė, jų žodžiai. Ir taip visą gyvenimą. Ji net su tėvu nesiskyrė, nes bijojo pasmerkimo. Nors man labai norėjosi, kad jis išeitų. Maniau, kad kai jo nebeliks, gyvenimas bus panašus į pasaką.
Tėvo tirono mirtis
Atėjo 2005 metai, tėvo nebeliko, tačiau mano svajonės neišsipildė. Po metų brolužis parsivedė namo mergšę, su kuria susirašė ir apsigyveno svetainėje. Taip išeina, kad jei aš norėsiu parsivesti vyrą, susilaukti vaikų, tai jau nėra kur. Pripratau, kad motina mane mokė visą gyvenimą nusileisti broliui.
Ir brolio žmona, ir jis pats pajuto motinos palaikymą ir ėmė mane terorizuoti. Tai televizoriaus negalima vėlai įsijungti, kadangi jų sūnus jau miega. Anūką motina be galo mylėjo. Ir skalbti negalima dažnai, kadangi brolio žmonai alergija plovimo priemonėms.
Ir šaldytuvą man teko nusipirkti atskirą, kadangi motina pranešė,kad negalima liesti jokio jų maisto. Supykau ant mamos, kuri visame kame jiems pataikavo, o manęs dažnai nė prie stalo nepakviesdavo. Kai jie jau išeidavo, eidavau į virtuvę ir valgydavau savo maistą.
Privertė išsikraustyti
Atėjo 2012 metai. Sutikau savo būsimą vyrą. Mes su juo susirašėme ir išsikraustėme į nuomojamą būstą. Jo tėvai geri, su manimi elgėsi gerai, tačiau gyveno 1 kambario bute.
Mūsų bute viena trečioji dalis buvo mano. Pagal visas taisykles mano artimieji turėjo atiduoti man dalį pinigų. Tik brolis su žmona sugebėjo kažkaip absoliučiai nemokamai gauti 1 kambario butą. Paskui jie ėmė jį nuomoti ir gauti pajamas.
Vyras įkūrė savo verslą, tačiau netrukus bankrutavo. Dabar jis dirba dviejuose darbuose, kad mus išmaitintų. Juk už būstą reikia mokėti. Kai man tai pabodo, ėmiau reikalauti motinos atiduoti man mano dalį. Mama pranešė, kad tai padarys vėliau.
Taip apmaudu! Juk mes su vyru neturime savo kampo, nuomojamės, o mano brolis ir jo žmona gyvena pasišvilpaudami. Mums tenka viskam taupyti. Pirmam įnašui trūksta nedaug. Ir lygiai tiek pat sudaro mano dalis tėvų bute.
Galiausiai mes pasiėmėme kreditą, paskui išaugo procentai, o brolis gyvena ir vargo nemato. Ir dar žmonos tėvai jiems padeda. Ir štai kartą artimieji priėmė sprendimą mane informuoti, kad mama savo dalį nusprendė perrašyti anūkui, brolio sūnui. Ir sodą taip pat.
O aš juk ten visą vaikystę pradirbau. Štai atsakykite man, kaip taip galima? Kurgi teisybė? Gyvenau tam pragare visą vaikystę, padėjau motinai, gerai mokiausi, įgijau aukštąjį išsilavinimą, niekada nieko blogo nedariau ir man nieko nelieka. O brolis visą gyvenimą jojo ant svetimos kupros ir gyvena nieko nestokodamas. Mano vaiko motina beveik nemato, o anūką myli beprotiškai. Net į svečius neužeina.
Man nesuprantamas toks elgesys. Kodėl vieną iš vaikų myli, o su kitu elgiasi lyg su svetimu? Juk gimdė tai du. Kodėl nebuvo galima iškart atiduoti mano dalies, kad mes apsieitume be skolų ir procentų? Juk mums tai buvo didelė problema. Ir ta nuoskauda su manimi visada. Niekur nedingsta.