Kai mūsų 7 metų dukra paprašė kačiuko, vyras kategoriškai atmetė šią idėją. Tačiau kartą tapau liudininke situacijos, kuri pakeitė mano nuomonę apie mano griežtą vyrą

Keletą mėnesių mūsų dukra Nastė atkakliai prašė mūsų įsigyti kačiuką. Aš net sutikau ir paklausiau kainos pas kaimynę, kuri veisia kates.

Tačiau vyras iš karto atsisakė šios minties, tvirtai pareiškęs, kad mūsų namuose katės nebus. Tai sukėlė tylesnes Nastės ašaras ir atnešė man slaptą palengvėjimą — juk puikiai supratau, kad rūpestis augintiniu neišvengiamai teks ant mano pečių.

Nors Nastė žadėjo rūpintis kačiuku, abejojau jos pasirengimu prisiimti atsakomybę, atsižvelgdama į tai, kaip dažnai ji nekreipė dėmesio į paprastas namų pareigas. Tačiau vaikų atkaklumas neturi ribų — vieną dieną Nastė pati atsinešė į namus gatvėje rastą kačiuką.

Negalėjau atsisakyti dukrai, bet širdyje nerimavau, kaip reaguos vyras. Kačiukas kelias valandas liko nepastebėtas, kol, mūsų nuostabai, nepasirodė tiesiai vyrui prie durų.

Mano nuostabai, jis tik nepatenkintai susiraukė, bet nieko nesakė.

Tikrasis nustebimas laukė manęs vėliau. Atsitiktinai išgirdau, kaip vyras savo kabinete švelniai kalbasi su kažkuo, nors darbo metu jis labai saugo savo asmeninę erdvę.

Pažvelgusi pro durų plyšį, supratau, kad jis kalbasi su kačiuku, kuris, panašu, jau spėjo tapti jo mylimu palydovu. Dabar vyras nesėda prie darbo, kol kačiukas neįsitaiso jam ant kelių.

Šis netikėtas jų ryšys paneigė visus jo žodžius apie neapykantą katėms ir atvėrė man švelnią jo charakterio pusę, slypinčią po griežta išore.

You cannot copy content of this page