Mano mama tiesiog paliko mane ir tėtį, kai man buvo 5 metai ir išvažiavo, o neseniai staiga prisiminė apie mūsų egzistavimą. Ir žinote, kodėl?…

Kai man buvo penkeri metai, mama tiesiog susikrovė daiktus ir išėjo. Ji neatsisveikino, nieko nepaaiškino, tiesiog pradingo. Aš nesupratau, kas vyksta, ir ilgai laukiau prie lango, galvodama, kad ji sugrįš.

Tėtis tada bandė man paaiškinti, kad taip kartais atsitinka, kad kai kurie žmonės išeina ir nebegrįžta. Bet aš netikėjau. Ilgai dar maniau, kad ji tiesiog užtruko, kad tuoj įžengs pro duris ir viskas bus kaip anksčiau.

Tėtis darė viską, ką galėjo. Jis buvo geras žmogus, dirbdavo dieną ir naktį, kad užtikrintų man tinkamą gyvenimą. Bet aš mačiau, kaip jis tyliai liūdėjo, žiūrėdamas į tuščią kėdę prie virtuvės stalo.

Jis niekada nekalbėjo apie tai garsiai, bet aš žinojau, kad jam buvo sunku, kad jis jautėsi toks pat paliktas kaip ir aš. Metai bėgo, ir aš išmokau gyventi be jos. Baigiau mokyklą, įstojau į universitetą, radau darbą. Man atrodė, kad jau visai nustojau apie ją galvoti, kol vieną dieną negavau laiško.

Jis buvo be siuntėjo adreso, ant pageltusio nuo laiko popieriaus. Viduje – vos kelios eilutės: “Noriu tave pamatyti. Mums reikia pasikalbėti.” Širdis suspaudė, rankos pradėjo drebėti.

Aš perskaičiau šias eilutes dar ir dar, bandydama suprasti, kad ji tikrai man parašė. Kodėl dabar? Kodėl po tiek metų? Ką ji nori man pasakyti?

Aš nežinojau, ką daryti, bet viduje man kunkuliavo nuoskauda, ta pati, kurią taip ilgai slėpiau giliai savyje. Tėtis buvo prieš susitikimą. Jis sakė, kad tokie žmonės nesikeičia, kad ji atsiras, kad vėl sukels skausmą ir prapuls.

Bet kažkas manyje mane traukė prie jos. Galbūt man reikėjo išgirsti paaiškinimus, galbūt man reikėjo užbaigti šį skyrių kartą ir visiems laikams. Mes susitikome mažoje kavinėje miesto pakraštyje.

Ji atrodė vyresnė, nei aš įsivaizdavau, bet vis tiek prižiūrėta ir rami, lyg nieko ir nebūtų nutikę. Sėdau priešais ir laukiau, ką ji pasakys. Kelias ilgas minutes ji tiesiog stebėjo mane, o tada tarė: — Tu taip užaugai… Šie žodžiai mane užgavo labiau, nei tikėjausi.

Norėjau šaukti, kad ji neturi teisės taip kalbėti, kad ji manęs nepažįsta, nematė, kaip aš augau, kaip man buvo skaudu. Bet tylėjau. Ji pradėjo pasakoti. Pasakojo apie savo gyvenimą, kaip buvo sunku, kaip ji svajojo sugrįžti, bet negalėjo.

Aš klausiau, bet negalėjau rasti jos žodžiuose to, ko laukiau — apgailestavimo, atgailos, meilės. O tada ji ištarė tai, dėl ko, atrodo, ir buvo atėjusi: — Man reikia pagalbos… Turiu rimtų problemų, ir nebeturiu, pas ką kreiptis.

Jaučiau, kaip mano krūtinėje kažkas nutrūko. Visą šį laiką tikėjausi, kad ji atėjo, nes pasiilgo, nes mylėjo. O paaiškėjo, kad jai tiesiog reikėjo kažko iš manęs. Ne manęs. Ne mano gyvenimo, ne mano jausmų. O tik pagalbos. Aš atsistojau, net neatsisveikinusi. Akys degė nuo ašarų, bet aš laikiau jas atlaikytai.

Išeidama iš kavinės supratau, kad pagaliau nustojau laukti jos sugrįžimo. Viskas, ką reikėjo žinoti, — ji išėjo tada ne dėl to, kad suklydo, o dėl to, kad taip nusprendė. Ir dabar atvyko ne iš meilės, o todėl, kad jai pasidarė sunku. Aš jos daugiau niekada nemačiau. Ji nerašė, neskambino. Tikriausiai rado kitą, kas sutiko padėti.

O aš… Aš toliau gyvenau. Be jos. Be tuščių laukimų. Bet su skausmu, kurį dabar nebebuvo būtina slėpti — nes aš jau nebelaukiau jos meilės.