Aš ištekėjau už geriausio tėvo draugo ir buvau labai nustebinta tuo, ką jis suorganizavo mūsų pirmąją vestuvių naktį…

Kai pasakiau tėvams, kad tekėsiu už Leon’o, geriausio tėvo draugo, jų reakcija buvo nuspėjama.

— Tai… netikėta, — atsargiai rinkdama žodžius, ištarė mama.

Tėvas tiesiog žvilgtelėjo į mane tiriančiai, o paskui atsiduso:

— Jis geras žmogus. Bet ar esi tikra?

Aš linktelėjau. Man buvo 27, o Leonui — 45. Jis visada buvo šalia, pažinojo mane nuo vaikystės, palaikė sunkiomis akimirkomis. Atrodė, kad niekas šiame pasaulyje manęs nesupranta taip gerai, kaip jis.

Mes iškėlėme kuklias vestuves, tik su šeima ir artimiausiais draugais. Viskas buvo nuostabu, bet viduje jautėsi lengvas nerimas. Aš pažinojau Leoną kaip rūpestingą, išmintingą, stiprų žmogų. Bet kas laukia toliau?

Kai grįžome į mūsų namus po šventės, jaučiausi šiek tiek įsitempusi. Galiausiai tai buvo mano pirmoji santuoka, o amžiaus skirtumas dar labiau kėlė jaudulį.

Leonas tylėjo, kol kopėme laiptais į miegamąjį. Jo akyse nebuvo nė užuominos apie jaudulį ar aistrą — tik kažkoks susikaupimas.

Aš pirma įėjau į kambarį ir sustojau kaip įbista.

Viduryje kambario stovėjo stalas, ant kurio buvo tvarkingai išdėstytas…

KONTRAKTAS.

— Ar tai pokštas? — nervingai nusijuokiau.

Bet Leonas atrodė visiškai rimtai.

— Ne. Tai sutartis. — Jis linktelėjo į kėdę, kviesdamas mane atsisėsti.

Mano širdis daužėsi kaip būgnas.

— Apie kokią sutartį čia kalbama? — man pasidarė nejauku.

Leonas atsisėdo prieš mane ir sudėjo rankas ant stalo.

— Aš gyvenu pakankamai ilgai, kad suprasčiau, jog šeima kuriama ne tik ant meilės, bet ir pasitikėjimo. Noriu, kad žinotum: niekada nepadarysiu to, kam nesi pasirengusi.

Aš nustebusi pažvelgiau į jį.

— Tu nori pasakyti…

— Kad tavęs nespausiu. Niekur, — ramiai pasakė jis. — Šioje sutartyje nėra nieko teisinio. Tai tik pažadas. Pažadu gerbti tave, tavo ribas, tavo baimes ir norus. Mes kursime savo santuoką taip, kaip patogu mums abiem.

Aš prarijau seiles, jausdama kaip virpa pirštai.

— Bet… juk esi vyras, turi savo norų…

Leonas nusišypsojo.

— Žinoma. Bet man svarbu, kad jaustumeisi saugiai.

Aš staiga pajutau neįtikėtiną palengvėjimą. Visą naktį mane kankino baimės, lūkesčiai, spėlionės… bet galų gale gavau geriausia, kas gali būti — pagarbą.

Aš pasirašiau dokumentą, jo neskaičiusi. Ir tada tiesiog prisiglaudžiau prie jo, jausdama neįtikėtiną švelnumą ir dėkingumą.

Tai buvo geriausia pirma vestuvių naktis. Ne aistruolinga, ne deginanti… bet tokia, kurioje buvo svarbiausia — supratimas.