Mama mane pastatė prieš sudėtingą pasirinkimą: arba bendrauti su tėvu, arba su ja…

Mama pati išsiskyrė su tėvu, kurį, kaip paaiškėjo, kentė, kad man netrukdytų mokytis, o dabar reikalauja, kad aš rinkčiausi, su kuriuo iš jų aš bendrausiu. 

Aš vis dar pergyvenu tėvų skyrybas, kurios man užėjo kaip žaibas iš giedro dangaus. Aš nemačiau, kad šeimoje vyktų kažkas tokio, dėl ko būtų verta skirtis. 

Tėvas negeria, nerūko, uždirba padoriai, į atostogas mamą veža, tiksliau, vežė. Šeimoje nemačiau jokių skandalų, muštynių, netgi pykčių beveik nebuvo. 

Todėl, kai mama po mano diplomo gynimo pareiškė, kad dabar ji gali švaria sąžine paduoti skyrybų prašymą, iš pradžių tai supratau kaip kokį nors juoką. 

Sprendžiant iš tėčio veido, jis taip pat nesuprato, kad tai rimta. Bet mama nejuokavo, ji iš tikrųjų nuėjo ir padavė skyrybų prašymą, paskelbusi, kad dalins turtą. 

Nors bendro turto tėvai turi tik mašiną. Butas, kuriame visada gyvenome, priklausė tėčiui nuo senelio, o sodas – mamos paveldėjimas. Ką ji norėjo dalinti?

Tėvas buvo šokiruotas tokiu posūkiu. Aš jo klausiau, kas nutiko, o jis tik galėjo rankas skėsti, pats nesuprato. 

Paklausiau mamos, o ji sakė, kad jie jau seniai gyvena kaip kaimynai, jai tokia gyvenimo būdęs nusibodo, tačiau anksčiau išsiskirti ji negalėjo, bijojo, kad tėvas nebesumokės už mano mokslus, o ji to neištvertų. 

Visa tai, tiesą sakant, skambėjo kaip kokia nesąmonė. Su tėčiu turiu puikius santykius, netikiu, kad dėl skyrybų su mama jis nustotų su manimi bendrauti. 

Bet mama nuoširdžiai įsitikinusi savo teisumu. Kaip ji buvo įsitikinusi, kad tėvas turi jai atiduoti butą, nes ji tiek metų jam skalbė, gamino maistą ir taip toliau. Tipo, prisiiskalbė butą. 

Tėvas tik pasipurtė ir sakė, kad viskas, į ką mama gali pretenduoti, yra pusė mašinos kainos, ne daugiau. 

Mama su pykčiu pasiėmė pinigus ir nuomavosi butą. O kai sužinojo, kad aš pas ją nekelsiu, o kol negausiu darbo, gyvensiu su tėvu, užkūrė man skandalą. 

– Pasirink, arba bendrauji su manimi, arba su tėvu!

Man tai pasirodė dar kvailesnė idėja nei tokios staigios skyrybos. Iš kur man reikėtų pasirinkti, su kuriuo iš tėvų bendrauti?

Aš jau esu suaugusi mergina, tokios manipuliacijos manęs neveikia. Nei iš tėtės, nei iš mamos nepatyriau nieko blogo, todėl kodėl turėčiau nutraukti bendravimą su kuriuo nors iš jų?

Aš išvis nesuprantu, kas ant mamos užėjo. Staigios skyrybos, šitas keistas ultimatumas, žmogus lyg tai būtų pakeistas. Ji niekada anksčiau tokioms kvailystėms nepasidavė. 

Bet mama iš mano reikalavo atsakymo, ir aš atsakiau, kad bendrausiu su tėčiu. Priežastis nors ir ta, kad jis man nekelia jokių sąlygų, nereikalauja rinktis ir elgiasi adekvačiai. 

Mama nustojo atsakyti į mano skambučius ir žinutes, įsižeidė. Tačiau aš tikiuosi, kad jos šitas pamišimas baigsis ir ji taps vėl adekvati mama. 

Pasakykite, ar tai normalu — reikalauti iš suaugusios dukros pasirinkti vieną iš tėvų? Aš tikrai nesuprantu, kodėl tėvų skyrybos turi virsti kova dėl mano dėmesio?