Vaikinas išgelbėjo vaiką iš užrakinto automobilio, bet vietoj padėkos mama iškvietė policiją. Ir situacija pasisuko visiškai netikėta linkme…

Martinas grįžo namo po sunkios pamainos. Dienos tempas buvo begalinis, ir jis svajojo tik apie vieną dalyką — vėsų dušą ir stiklinę ledo šalto vandens.
Gatvė tirpo po saule. Asfaltas atrodė kaip liepsnojantis, oras virpėjo, ir kiekvienas žingsnis phodė tarsi švinas, nesijaudė jėgų. Temperatūra buvo ne mažesnė nei trisdešimt penki, net ir retai pasitaikantys praeiviai vaikščiojo kaip šešėliai, laikydamiesi arti pastatų sienų.

Jis pasuko pažįstamu takeliu pro seną supermarketą. Ir tada sustojo.
Iš pradžių jis manė, kad jam pasirodė. Bet tada vėl išgirdo.
Ašaros. Vaikiškos. Slopinamos, silpnos, tarsi iš toli.

Martinas smarkiai pakėlė galvą. Beveik tuščioje stovėjimo aikštelėje, apdegtos saulės medžio šešėlyje, stovėjo automobilis. Naujas juodas visureigis. Verkimas skambėjo būtent iš ten.

Jis priartėjo arčiau. Širdis daužėsi gerklėje.
Langai — rasoję iš vidaus. Ir per miglotus stiklus jis pamatė jį: mažą berniuką, ne daugiau kaip dvejų metų. Veidas raudonas, visas dėmes nuo karščio. Skruostai nudeginti, akys pusiau užmerktos, lūpos sausos ir suskilusios. Vaikas silpnai judino rankas, laikydamas jas prie krūtinės.

Martinas traukė duris — užrakinta. Apejo aplink automobilį — tas pats.
Jis smogė kumščiu į langą:
— Ei! Ar yra kas nors?! Čia vaikas!

Tuštuma. Stovėjimo aikštelė buvo be žmonių. Niekas atvyko. Niekas neatsiliepė.

Krūtinėje pradėjo trūkti oro. Prieš akis mirgėjo vaizdai: išpūstas berniuko veidas, sustingusios akys. «Jis uždus…»

Martinas apsisuko ir pamatė prie borto akmenį. Sunkus, pilkas.
Į galvą šovė mintis: «Sudaužysi — bus nusikaltimas. Pakenksi svetimai nuosavybei. Atsakysi pagal įstatymą».
Bet tuomet — žvilgsnis vėl nukrito į vaiką. Skruostai jau buvo kraujo raudonumo, judesiai beveik sustojo.

Jis paėmė akmenį ir stipriai smogė į stiklą. Kartą, antrą kartą.
Langas su traškesiu byrėjo šukėmis. Į veidą trenkė įkaitintas oro srautas iš automobilio salono. Tarsi atidarė duris į krosnį.

Martinas atvėrė duris, drebėdamas rankomis atsisegė saugos diržą ir paėmė berniuką. Jis buvo karštas kaip anglys. Kūnas nukabintas, kvėpavimas vos girdimas.

— Laikykis, mažyli… laikykis! — jis šnabždėjo.

Ir bėgo. Dviem kvartalams buvo poliklinika. Martinas nešė vaiką ant rankų, nejausdamas nei karščio, nei svorio, nei savo kojų. Tik širdis ritmingai mušė: «Tik pasiekti… tik išlikti gyvam…»

Poliklinikos durys atsivėrė. Jis įbėgo į holą.
— PAGALBOS! VAIKAS! — balsas nutrūko, bet jį išgirdo.

Slaugytoja pribėgo, paėmė berniuką ir nusivežė į kabinetą. Gydytojai skubėjo prie stalo, kažkas įjungė deguonį.
— Laiku! — sušuko slaugytoja. — Dar truputis, ir būtų per vėlu!

Martinas nusilpęs susėdo į kėdę koridoriuje. Rankos vis dar drebėjo, marškinėliai buvo šlapi nuo prakaito, ausyse skambėjo.

Ir tada durys atsivėrė. Įbėgo moteris.
Atrodo — truputį daugiau nei trisdešimties, gražiai prižiūrėta, brangi rankinė ant peties. Veidas iškraipytas — ne nuo baimės, bet nuo pykčio.

Ji pamatė Martiną ir sprogo:
— Tu SULAUŽEI mano automobilį?! Ar visiškai pamišai?!

Martinas negalėjo patikėti savo ausimis. Jis laukė visko: šauksmo, ašarų, padėkos. Bet ne to.
— Jūsų vaikas… jis vos ne mirė… — išleido jis.

— Ai, baik! — ji numojo ranka. — Aš įėjau į supermarketą tik minutę! TIK MINUTEI! Aš netgi palikau savo telefono numerį ant priekinio stiklo! Supranti, kiek kainuoja tas stiklas?! Tu sumokėsi! Aš tuoj pat iškviessiu policiją!

Ji ištraukė telefoną.

Po penkiolikos minučių atvažiavo patrulis.
Policininkas — tvirtas, žemas vyras apie keturiasdešimties — dėmesingai išklausė Martiną. Jis papasakojo viską: kaip girdėjo verkimą, kaip sudaužė langą, kaip nešė vaiką.

Pareigūnas linktelėjo, pasisuko į moterį. Jo veidas tapo griežtas.
— Jūs palikote mažylį automobilyje? Tokioje kaitroje? Su uždarytais langais?

— Bet aš juk sakiau, tai buvo tik minutę! — jos balsas nutrūko.

— Jums gresia baudžiamoji atsakomybė už grėsmės gyvybei sukūrimą vaikui, — sakė jis šaltai. — Ir, galbūt, tėvystės teisių atėmimas.

Moteris pabalo. Jos rankos drebėja, telefonas nukrito ant grindų.
Martinas tylėjo. Jis nesijautė laimingas. Nenorėjo bausmės jai, nenorėjo pagarbos sau. Jis tiesiog padarė tai, ką turėjo.

Policininkas atsisuko į jį ir pasakė tvirtai:
— Tu šaunuolis, jaunuoli. Tu išgelbėjai vaiko gyvybę. Gaila tik, kad jo tėvų nesirūpina. Mums reikalingi tokie žmonės kaip tu.

Martinas stovėjo, jo rankos vis dar drebėjo. Ant krūtinės degė liepsna — ne nuo saulės, bet dėl to, ką tik ką praėjo.
Jis išgelbėjo. Ir tai buvo svarbiausia.

❓ O kaip jūs manote — ar Martinas pasielgė teisingai, sudaužęs svetimą automobilį, kad išgelbėtų vaiką?