Mano vyras, su kuriuo pragyvenome 10 metų, mane išdavė su mano geriausia drauge. Vieną dieną prie mano durų pasirodė anyta, laikydama didelį juodą lagaminą

Mano vyras, su kuriuo gyvenome dešimt metų, mane išdavė su mano geriausia drauge. Tai buvo tokia žaizda, kad nugrimzdau į depresiją: beveik du mėnesius nei valgiau, nei išėjau iš namų. Vieną dieną pasigirdo skambutis į duris. Atidariau – ir sustingau. Ant slenksčio stovėjo mano anyta Aldona, rankose laikydama didelį juodą lagaminą.

— Ar galiu užeiti? — paklausė ji ramiai, bet jos akyse buvo kažkas nerimastingo, tarsi ji šią tragediją išgyventų kartu su manimi.

Atsitraukiau giliau į butą. Neturėjau nei jėgų, nei noro ginčytis. Po Manto ir Rasos išdavystės atrodė, kad įkritau į juodą bedugnę. Jo tėvas manęs niekada nemėgo, bet jo mama buvo kitokia. Su Aldona mes beveik buvome draugės: ji dažnai man padėdavo, paskambindavo be priežasties.

Ji pastatė lagaminą prie sienos ir, nė nelaukusi kvietimo, nuėjo į virtuvę.
— Virdulys tuščias, — sušuko ji. — Ar tu dabar net vandens bijai?

Aš neatsakiau. Tik susisupau į pledą ir įsmeigiau žvilgsnį į langą. Lygiai tokia pati niūri diena buvo tada, kai pirmą kartą pamačiau Mantą ir Rasą viešbučio nuotraukose — besišypsančius, besibučiuojančius.

— Žinai, aš netikiu atsitiktinumais, — tarė Aldona, pastatydama prieš mane garuojančią arbatos puodelį. — Šiandien ėjau į bažnyčią pasimelsti, ir man pasigirdo balsas: „Eik pas ją.“ Tai aš ir atėjau.

— Nenoriu kalbėti apie jūsų sūnų, — sušnabždėjau.

— O kas kalba apie jį? — pertraukė ji. — Aš atėjau dėl tavęs.

Pažvelgiau jai į akis. Ten buvo tiek šilumos, kad manyje kažkas suvirpėjo.

Ji priėjo prie lagamino, atidarė jį ir ištraukė storą mėlynos odos viršelio sąsiuvinį.
— Tai… tavo istorija.

— Ką?

— Klausykis.

Prieš dešimt metų, liepa. Vestuvinė suknelė, karštis, draugių šūksniai, ir jis — Mantas, mėlynu kostiumu, nemokantis užsirišti kaklaraiščio, bet stengiantis. Jis tada man šnibždėjo:
— Niekada tavęs neišduosiu.

Ir aš juo tikėjau. Nes buvome jauni, ir meilė atrodė kaip šarvai.

— Aš viską rašiau, — švelniai pasakė Aldona. — Nuo jūsų pažinties, kai atvažiuodavai į mūsų sodybą prie ežero, kai gimė Eglė… Norėjau tau tai padovanoti jūsų metinių proga, bet supratau, kad laikas yra dabar.

Atverčiau kelis puslapius. „Šiandien Mantas vėl atsivežė Aistę į sodybą. Ji nuo ryto lakstė po daržą, susitepė kelius žeme, o jis žiūrėjo į ją taip, lyg pasaulyje nebūtų nieko daugiau. Net į savo pirmą šuniuką jis taip nežiūrėjo.“

Gerklę suspaudė. Aš pamiršau, kokia buvau: linksma, užsispyrusi, tikra.

— Tu pasikeitei, Aiste, — pasakė anyta. — Bet tu gali vėl atrasti save. Dėl Eglės. Dėl savęs.

Po jos išėjimo ilgai vartinėjau sąsiuvinį. Ten buvo viskas — ir džiaugsmai, ir barniai, ir ligos, ir kelionės. Ji buvo tylus liudininkas mano gyvenimo. Ir staiga pajutau: aš nebenoriu mirti šioje tamsoje. Noriu gyventi.

Praėjo savaitė. Eglė grįžo iš močiutės. Aš stengiausi jai nerodyti, kaip man skauda. Glosčiau jai plaukus, skaičiau pasakas, bet viduje vyko kova: atleisti ar nutraukti viską amžinai.

Vieną vakarą vėl paskambino į duris. Ant slenksčio stovėjo Mantas.
— Aiste…
— Neik.
— Aš viską supratau. Aš kaltas. Aš nutraukiau viską su Rasa. Bet noriu su tavimi kalbėtis.
— Per vėlu.
— Aš kvailys. Bet aš tave myliu.

Aš uždariau duris prieš jo veidą. Ir pravirkau. Nes širdis troško viena, o orumas — kito.

Praėjus mėnesiui, užsirašiau į floristikos kursus. Pradėjau keltis anksti, nusipirkau naują suknelę. Aš neatleidau Mantui, bet paleidau jį. Tai buvo mano sprendimas.

Po pusmečio Eglė atnešė man atviruką.
— Mama, žiūrėk, nuo tėčio!

Viduje buvo trumpas užrašas: „Aš visada būsiu šalia, net jei ne kartu.“

Ir aš vėl pravirkau. Bet šįkart tai buvo kitos ašaros. Laisvės ašaros.

Po metų atidariau mažą gėlių saloną. Iš nieko. Su šypsena ir tikėjimu. Žmonės ateidavo ir pasilikdavo. Aš gyvenau. Juokiausi. Verkiau. Įsimylėjau — kol kas tik save, bet to užteko.

Mantas daugiau nebe prašė sugrįžti. Mes tapome beveik draugais. Eglė turėjo abu tėvus. O aš — naują gyvenimą.