Buvau įsitikinusi, kad mažoje aksominėje dėžutėje bus žiedas, bet tai, ką radau viduje, buvo svarbiau už bet kokius žodžius ir pažadus

Mes su sužadėtiniu esame susižadėję jau dvejus metus. Jis yra vaikų gydytojas, o aš esu kirpėja. Kalėdoms taupiau pinigus, kad jam padovanoti PS5 – tą pačią, apie kurią jis ilgai svajojo, bet nesiryžo nusipirkti pats. Kai atėjo laikas keistis dovanomis, pamačiau, kaip jis atidavė tėvams savo senos buto raktus, o broliui – savo seną „Mercedes“. Ir tada atėjo mano eilė. Jis įteikė man dovaną ir… tiesą sakant, aš tiesiog likau be žado. Jis…

…Jis įteikė man mažą aksominę dėžutę, – ne žiedą, jau ne žiedą, – ir pastebėjęs mano sąmyšį, švelniai nusišypsojo:

Aš atidariau. Viduje gulėjo raktas. Paprastas metalo raktas ant mėlyno raktų pakabuko, pasirašyto mano vardu. Pažvelgiau į jį, širdis plakė keistai neritmingai.

– Tai… kas?

Jis nusišypsojo, apkabino mane per pečius ir sušnibždėjo:

– Tai raktas nuo mūsų naujųjų namų. Aš pirkau jį mums. Namas, ne butas. Mažas, bet su sodu. Tu visada svajojai sodinti pomidorus po savo langais?

Ne iš karto atsakiau. Stengiausi suprasti. Namas. Sodas. Bendras gyvenimas. Viskas buvo taip tikra. Aš suspaudžiau raktą taip, tarsi jis galėtų ištirpti, jei atsilaisvinčiau. O tada prisiminiau…

– Palauk. Naujas namas? Ir tu… visa tai laiko žinojai? Kodėl nieko nesakei?

Jis šiek tiek sumišo:

– Norėjau padaryti siurprizą. Ir… norėjau būti tikras. Ilgai ieškojau tinkamos vietos. Ir kai ją radau, supratau, kad nebegaliu laukti. Paprasčiausiai… noriu su tavimi statyti viską: nuo pamato iki stogo. Supranti?

Aš tyliai linktelėjau. Dovana jo rankose, kurią laikiau keletą minučių prieš tai – PlayStation 5 – staiga atrodė kaip vaikiškas žaislas. Nesigailėjau. Priešingai, buvo malonu, kad galėjau įgyvendinti jo ilgą svajonę. Tačiau tuo metu supratau: pradedame naują skyrių.

Namas pasirodė esąs miesto pakraštyje – baltas, su medine veranda ir tikra obelimi sode. Persikraustėme viduryje sausio mėnesio. Buvo šalta, bet namuose buvo šilta nuo juoko, dėžių, karšto šokolado ir bandymų surinkti baldus pagal instrukcijas. Viskas buvo šiek tiek chaotiška, bet nepaprastai laiminga.

Aš toliau dirbau salone. Kiekvieną rytą jis išvyko į kliniką, o aš – į savo mažą jaukią kirpėjų rojų. Grįždavome namo pavargę, bet kartu. Kartais ruošdavome ką nors paprastą – makaronus, omletą, kartais tiesiog valgydavome picą ant grindų, žiūrėdami serialą.

Praėjo keli mėnesiai, kol kažkas pradėjo keistis.

Pirmiausia – smulkmenos. Jis pradėjo vėluoti grįžti iš darbo. Sakė, kad skubūs pacientai, budėjimai, kolegų pakeitimai. Tikėjau. Žinoma, tikėjau – juk jis buvo gydytojas. Ir didžiavausi juo. Bet vieną vakarą, klostydama jo švarką, pajutau kvapą. Ne kvepalų – veikiau saldų, gėlių šampūno aromatą. Moteriško. Ne mano.

Iš pradžių nesureikšminau. Darbas, pacientai, vaikai, tėvai – nežinia, su kuo jis susiduria per dieną. Bet tada tai vėl pasikartojo. Ir vėl.

Nusprendžiau nieko nesakyti. Kol nebus faktų – tylėk. Taip mane mokė mama. Bet mano širdis pradėjo plakti neramumu kiekvieną kartą, kai jis vėlavo, pamiršo atsakyti į žinutę, nusukdavo žvilgsnį, kai klausiau, kaip praėjo diena.

Tada atsirado ji.

Jauna, drąsi slaugytoja iš jo klinikos. Aš susitikau ją netyčia, kai atėjau perduoti jam pietus, kuriuos jis pamiršo namuose. Inna buvo per daug graži, kad būti „tik slaugytoja“. Šypsena – akinamai balta, balsas – šiek tiek kimštesnis, su koketavimo gaidele. Ji žinojo, kas aš esu. Kreipėsi vardu. Per daug užtikrintai, per daug… pažįstamai.

– Labas. Tu, matyt, atnešei ką nors skanaus savo gydytojui? – nusišypsojo ji šiek tiek palenkusi galvą.

Linktelėjau stengdamasi išlaikyti ramybę.

– Taip. Paprasčiausiai jis pamiršo.

– Na taip. Pastaruoju metu jis toks išsiblaškęs, – sakė ji, ir jos žvilgsnis nebuvo atsitiktinis. Ji stebėjo mano reakciją.

Aš nusišypsojau. Arba apsimečiau, kad nusišypsojau.

Tą dieną nelaukiau jo namuose iki vidurnakčio. Jis atėjo neapsiskutęs, su akimis pilnomis nuovargio.

– Mums buvo skubus hospitalizavimas, vaikas su konvulsijomis. Aš beveik iš proto ėjau.

Aš tyliai linktelėjau. Viduje viskas suspausta. Tikėjau. Bet jau ne iki galo.

Po dviejų savaičių radau jo mašinoje čekį iš juvelyrinių dirbinių parduotuvės. Už žiedą. Su data – prieš tris dienas. Man nieko per tą laiką nedavė. Nei sukakties, nei priežasties. Tiesiog kasdienybė. Ir žiedas – ne man.

Nesukūriau scenos. Tylėjau. Kitas dvi dienas tiesiog stebėjau. Jis dar daugiau slėpdavo telefoną, nepalikdavo jo ant spintelės. Slaptažodis keitėsi. Jis daugiau nežiūrėjo man į akis, kai kalbėjo apie darbą. Viskas buvo aišku.

Šeštadienį išėjau. Paprasčiausiai susikroviau keletą daiktų ir išvažiavau pas draugę. Jam nieko nesakiau. Nei priekaišto, nei isterijos. Tik raštelį: „Kai būsi pasiruošęs kalbėti atvirai – žinai, kur mane rasti“.

Praėjo mėnuo.

Jis skambino. Rašė. Sakė, kad viskas ne taip, kad jis supainiojo, kad nieko nebuvo. O tada – kad buvo, bet baigėsi, ir kad padarė klaidą. Po to – kad mylėjo ją, bet dabar suprato, kad tai buvo aistra. Po to – kad jis nežino, ką jaučia.

Draugė pasiūlė man apsistoti pas ją kiek reikia. Dirbau, gėriau vyną vakarais, žiūrėjau kvailus serialus ir verkiau į pagalvę. Pasaulis griuvo, bet tuo pačiu metu jaučiau: kvėpuoju. Nebesu abejonių ir įtarimų narve.

Kartą grįžau į namus – į mūsų, tą su sodu – pasiimti likusių drabužių. Jis ten buvo. Sėdėjo ant verandos. Vienas.

Pakėlė akis. Jose buvo tiek skausmo ir kaltės, kad man pasidarė bloga.

– Tu atėjai…

– Už daiktų, – sausai atsakiau.
Tiesiog… norėjau, kad žinai. Dabar viską suprantu. Pavėlavęs, taip. Bet supratau.

– Ką supratai?

– Kad tu buvi vienintelė. Tikra. Kad išsigandau – kaip tai rimta. Kaip stipriai tave myliu. Ir pabėgau į kvailystę. Į iliuziją. O dabar viskas, kas liko – tai namai, kur viskas kvepia tavimi.

Aš žiūrėjau į jį ir tylėjau. Viduje nebuvo pykčio. Tik tuštuma.

– Atsiprašau, jei gali, – pridūrė jis ir pakilo išeiti.

Aš jo nesulaikiau. Nesakiau „lik“. Nes žinojau: kad viską sugrąžintų, reikia laiko. Ir daug ko kito.

Praėjo pusė metų.

Aš išsinuomojau savo studiją. Atidariau mažą saloną šalia draugės namų. Klientai ėmė lankytis. Man buvo sunku, bet vėl pajutau gyvenimo skonį.

Jis dar kelis kartus skambino. Neatsakiau. Po to nustojo.

Tada, kartą liepos mėnesį, atėjo laiškas el.paštu. Nuo jo.

„Miela,

Nežinau, ar skaitai tai. Nereikalauju nieko. Tiesiog noriu, kad žinai: pardaviau namą. Pinigus pervedžiau į tavo sąskaitą. Jis buvo tavo namai daugiau nei mano.

Išvykau iš miesto. Įsidarbinau kaimo klinikoje. Dirbu su vaikais. Žiūriu į juos – ir dažnai galvoju, kokie būtų mūsų.

Nežinau, ar kada nors bus momentas, kai norėsi pasikalbėti. Arba tiesiog pažvelgti į akis. Jei taip – aš visada šalia, net jei toli.

Atsiprašau.

Daug kartų skaičiau tą laišką. Ir pirmą kartą per visą laiką – neverkiau.

Šiandien rugpjūtis. Prieš metus šiuo metu galvojau apie vestuves ir medaus mėnesį. Dabar galvoju apie save. Apie tai, kaip toli nuėjau. Apie tai, kaip užaugau. Apie tai, kad meilė – ne visada laiminga pabaiga, bet visada pamoka. Ir kartais – ko nors didesnio pradžia.

Nežinau, ar susitiksime vėl. Bet žinau viena: dabar moku rinktis save. Ir tai – brangiausia dovana.

Ar jūs kada nors mylėjote ką nors taip stipriai, kad pamiršote pamilti save?
Jei būtumėte mano vietoje – ar grįžtumėte, jei jis prašytų?