Man 60 metų. Ir man nepatinka, kai kas nors atvyksta pas mane į namus

Man 60 metų. Aš gyvenu viena jau daugelį metų ir kuo vyresnė tampu, tuo labiau pastebiu, kad nemėgstu, kai kas nors atvyksta pas mane į namus. Kadaise buvo kitaip. Jauna aš labai mylėjau svečius. Tada atrodė natūralu: namai turi būti atviri, durys visada plačiai atidarytos, virtuvėje tvyro maisto kvapas, juokas, pokalbiai iki vėlyvos nakties. Stalą dengiau didžiulį, sukiojausi su lėkštėmis, vaišinau, džiaugiausi, kad žmonėms mano namuose gera jaustis. Žinoma, pavargdavau, bet tai buvo malonus nuovargis. Jaučiau, kad esu reikalinga.

O dabar viskas pasikeitė. Bėgant metams mane aplankė jausmas, kad namai yra tik mano vieta, ir aš nenoriu nieko į juos įsileisti. Net jei tai artimieji. Net jei jie atvyksta su gėriu. Aš nervinuosi, kai skamba telefonas ir kas nors sako: „Ateisim“. Krūtinėje iš karto atsiranda sunkumas. Aš pradedu galvoti: „Kam? Kaip ilgai? Ką turėsiu kalbėti ir daryti?“ Man norisi pasislėpti, sugalvoti pasiteisinimą.

Aš pastebėjau, kad bet koks svetimo žmogaus buvimas namuose pažeidžia mano pusiausvyrą. Viskas pas mane savo vietose. Kiekviena smulkmena, kiekviena puodukė ar knyga stovi taip, kaip man patogu. Tai yra mano tvarka. Ir staiga kas nors ateina, padeda puodelį ne ten, atsisėda į mano kėdę, atidaro kraną ar šaldytuvą. Kitiems tai menkniekiai, o man tuo metu atrodo, kad mano pasaulis pažeistas. Tarsi man atimtų orą.

Kai atvyksta vaikai, tarsi viskas kitaip. Jų laukiu, pasiilgstu. Bet ir su jais taip pat. Aš džiaugiuosi, kad jie atvažiavo, bet iš karto viduje nerimas: ar jiems bus gera pas mane, ar patiks maistas, ar užteks vietos, ar viskas tvarkoje. Visą laiką esu nervinga. Ir kai jie išvažiuoja, jaučiu palengvėjimą. Aš vėl galiu kvėpuoti, vėl galiu būti savimi. Vaikščioti po butą senu chalatu, sėdėti virtuvėje tyloje, gerti arbatą neskubėdama, žiūrėti pro langą ir niekur neskubėti.

Aš suprantu, kad su amžiumi man sumažėjo jėgų bendravimui. Kai namuose kas nors yra, turiu kalbėti, šypsotis, palaikyti pokalbį, būti „šeimininke“. O aš daugiau nebetrokštu šio vaidmens. Esu pavargusi nuo jo. Neturiu jėgų apsimesti svetinga, kai viduje tuščia ar pavargusi. Man ramiau vienai. Aš galiu pasikalbėti su vaikais telefonu, galiu susitikti su drauge kavinėje ar pasivaikščioti parke. Bet namuose beveik nieko nebekviečiu.

Kadaise galvojau, kad tai nenormalu. Kad aš tiesiog sustandėjau. Gal tai senatvė, gal vienišumas. Bet vėliau supratau: tai nėra liga ar kaprizas. Tai mano teisė. Aš turiu teisę saugoti savo erdvę. Mano namai yra mano atspindys. Tai vieta, kur galiu būti savimi, kur man nereikia niekam vaidinti vaidmenų. Aš pati nusprendžiu, kas gali peržengti šį slenkstį. Ir dažniausiai atsakymas vienas – niekas.

Man sako: „Bet tu gi liksi viena“. O aš ir taip viena, bet šioje izoliacijoje man ramu. Taip, kartais norisi pasikalbėti, apkabinti ką nors. Bet aš atradau sau kitokias bendravimo formas. O namus palieku tik sau.

Gal tai tikrai iš šono atrodo keistai. Gal kas nors pasmerks ir pasakys: „Senatvė daro tave uždara“. O gal, priešingai, tai brandos ženklas. Aš per daug metų gyvenau kitų labui. Ruošiau maistą, priėmiau, linksmindavau. O dabar noriu gyventi dėl savęs.

Ir štai man smalsu: ar tai vienišumo ir nuovargio ženklas, ar tai normalus mano amžiaus moters noras – tiesiog saugoti savo pasaulį ir neleisti į jį nieko?