Aš jį pamačiau po dvidešimties metų atsiskyrimo… ir jo pirmieji žodžiai mane nudegino stipriau nei visa išgyventų metų skausmas

Kartais jaučiasi taip, tarsi gyveni, eini pirmyn, planuoji ateitį, bet giliai širdyje yra vienas žmogus, su kuriuo amžinai susieta tavo jaunystė. Niekada negalvojau, kad vėl jį pamatysiu. Viskas liko ten, mokyklos koridoriuose, kreidos kvape ir užrašų šlamėjime. Nešiojuosi šią slaptą meilę tiek metų, kad ji virto skausmingu prisiminimu. Ir štai… praėjus beveik dvidešimt metų… aš jį sutikau.

Ne kur nors romantiškoje vietoje, kaip filmuose, o… Mes mokėmės kartu lygiagrečiose klasėse. Jis buvo vyresnis už mane vos metais, bet atrodė suaugęs, užtikrintas, tarsi jau žinotų visus atsakymus į klausimus, kuriuos aš tik pradėjau sau užduoti. Sėdėdavau užpakalinėje suolo partijoje ir gaudžiau kiekvieną jo judesį mokyklos valdiklėse, kai jis pasisakydavo savo komandos vardu.

Man atrodė, kad jis — kitoks, nei visi berniukai aplink. Bet aš tylėjau. Niekada neprisipažinau. Tik draugėms galėdavau pašnibždėti: „Jis man patinka“. Ir viskas. Po išleistuvių jis dingo iš mano gyvenimo. Kalbėjo, kad išvyko mokytis į kitą miestą, vėliau — kad vedė.

O aš… Aš kūriau savo gyvenimą, dirbau, klydau, verkiau, juokiausi, gyvenau. Kartais, kai girdėdavau jo vardą iš pažįstamų, širdis išdavikiškai susitraukdavo. Ir štai vieną paprastą lietingą vakarą užsukau į vaistinę vaistų. Sušlapusi, pykusi po sunkaus dienos. Pakeliu akis prie kasos — ir jį pamatęs sustingau. 

Jis stovėjo vos už kelių metrų, laikė rankoje vitaminų pakuotę ir ką nors žiūrėjo telefone. Atrodė, lyg laikas sustojo. Jo veidas beveik nepasikeitė — atsirado tik raukšlės akių kampučiuose, žilos smilkiniai. Bet tai buvo jis. Tas pats. Mano mokyklos dievaitis. Mes susižvalgėme. Ir supratau: jis taip pat mane atpažino. — «Tu?..» — jis pavadino mano vardą tarsi bandytų jo skonį, prisimindamas seniai užmirštą.

Ir aš tik linktelėjau. Mes išėjome kartu iš vaistinės, pasislėpėme po vienu skėčiu. Tai priminė seną filmą. Iš pradžių pokalbis buvo nejaukus: nežinojau, kur dėti rankas, jis nuolat taisė skėtį, kad lašai nekristų ant manęs. Mes juokėmės iš šio kvailumo, ir pamažu žodžiai liete plūdo patys. Jis pasakojo, kad dirba statybos įmonėje, daug laiko praleidžia kelionėse.

Kad turi du vaikus — berniuką ir mergaitę. Klausiau ir šypsojausi, nors viduje kas skaudžiai suskambo. Juk tai reiškia, kad jo širdyje jau yra vieta, ir ji užimta. Pasidalinau, kad esu taip pat mama, turiu paauglę dukrą, o gyvenimas buvo visai ne toks, kokį įsivaizdavau būdama septyniolikos. Ir tuomet jis staiga pažiūrėjo į mane taip įdėmiai ir pasakė:

— «Tu beveik nepasikeitei. Vis ta pati… tik akys tapo šiek tiek liūdnesnės». Šie žodžiai mane persmelkė. Nes dažnai pagaunu save, kad nebešypsau taip plačiai, kaip anksčiau. Gyvenimas išmokė būti atsargia. Mes kalbėjome apie viską: apie mokyklą, kaip kvailai bijojome kontrolinių, kaip kiekvienas iš mūsų tuomet svajojo išvykti į didelį miestą. Prisipažinau, kad visada galvojau — jis net nepastebėjo manęs.

O jis nusijuokė ir pasakė:

— «Aš norėjau tau parašyti, kai įstojo į universitetą. Bet neišdrįsau. Tu atrodei per daug gera man». Ir aš stovėjau po tuo skėčiu, su šlapiais plaukais, gumuliuku gerklėje ir galvojau: štai kaip viskas keistai sudėliojama.

Abu kada nors norėjome vienas kitam kažką pasakyti, bet tylėjome. Ir dabar praėjo tiek metų, o viskas jau ne taip. Kai lietus liovėsi, mes ėjome kartu gatve.

Jo ranka netyčia palietė mano, ir beveik fiziškai jaučiau, kaip manyje prabunda ta pati mergaitė iš mokyklos — naivi, svajingoji, pasirengusi patikėti, kad meilė — amžina.

Bet tada jis pasakė:

— «Man reikia eiti, vaikai laukia. Žmona taip pat nerimauja». Ir tas «žmona» skaudžiausiai įskaudino. Aš linktelėjau, stengdamasi neparodyti, kad viduje viskas sustojo. Mes atsisveikinome sankryžoje. Jis stipriai apkabino mane, tikrąja prasme. Ir akimirką leidau sau užsimerkti ir įsivaizduoti, kad viskas galėtų būti kitaip…

Žiūrėjau jam į nugarą, kol jis išnyko tarp žmonių. O žinote, aš neverkiau. Buvo keistas jausmas: tarsi likimas davė man dar vieną galimybę prisiliesti prie praeities — tik tam, kad galėčiau ją galutinai paleisti.

Dabar rašau šias eilutes ir galvoju: galbūt tai yra suaugęs gyvenimas — pripažinti, kad ne visos istorijos turi turėti laimingą pabaigą? Kartais susitikimas reikalingas tik tam, kad suprastum: tavo pirma meilė gyva tavyje, bet reikia gyventi toliau.

Ar jums taip kada nors buvo, kad po daugelio metų vėl sutikote savo pirmąją meilę? Ką tada jautėte — laimę ar skausmą? Pasidalinkite su manimi… man tikrai svarbu žinoti.