Aš norėjau tik pajuokauti su savo vyru ir pasislėpiau spintoje… bet tai, kas įvyko po to, pakeitė visą mano gyvenimą…

Aš visada mėgau kurti pokštus. Kvaila įpročio dalis iš studentavimo laikų — padaryti ką nors netikėto, vaikiškai kvailo, tačiau linksmo. Tą vakarą nusprendžiau «paleisti» seną triuką: parašyti vyrui, kad nakvoju pas mamą, o pačiai pasislėpti spintoje. Norėjau efektingai iššokti, kai jis įeis, — sakykim, staigmena! Įsivaizdavau, kaip jis pašoks iš išgąsčio, o tada mes abu juoksimės.

Išgirdau, kaip rakinamas durų užraktas. Širdis plakė taip garsiai, kad atrodė, jog jis išgirs ją anksčiau nei mane. Vos susilaikiau neprapliupus juoktis, kad savęs neatskleisčiau per anksti.

Ir štai durys atsidarė. Staigiai atidariau spintos duris ir iššokusi garsiai sušukau:
— Staigmena!

O tada viskas pasisuko ne pagal planą.

Prieškambaryje pasigirdo ne vienas balsas, o du. Apstulbusi žvelgiau į vaizdą, kurios niekada nepamiršiu. Jis stovėjo, mano vyras, su maišeliu per petį. Ir šalia jo — moteris. Ne šiaip draugė ar kolegė. Ji laikė jį už rankos. Per daug artimai, per daug pasitikint savimi. Jų pirštai buvo susipynę, kaip žmonių, kurie jau seniai vienas nuo kito nieko neslepia.

Jie abu apstulbo, tarsi vaiduoklis būtų prieš juos pasirodęs. O man viduje viskas sugriuvo.

— Kas… tai? — žodžiai išsprūdo patys, kietu balsu.

Jis pravėrė burną, bet nieko nepasakė. Moteris pirma atitraukė ranką, kaltai nuleido akis. O jis… jis tik sunkiai atsiduso, tarsi vienu metu pasidavė.

— Tu neturėjai to matyti, — tyliai pratarė.

Neturėjau? Aš stovėjau, drebindama, nesugebėdama suprasti, ar tai kokia nors kvaila juokas. Gi pati norėjau pajuokauti. Bet vietoj juoko — gumulas gerklėje ir deginantis skausmas krūtinėje.

Spintoje, kurioje prieš minutę buvau pasislėpusi, vis dar kvepėjo mano daiktais. Mūsų bendrais metais. O prieš mane stovėjo svetima moteris — jaunesnė, išvaizdi, su nejaukia užuojauta veide. Ji norėjo ką nors pasakyti, bet aš pakėliau ranką:
— Nedrįsk.

Aš žiūrėjau į vyrą. Į tą patį žmogų, su kuriuo pragyvenau daugiau nei dešimt metų. Su kuriuo kūriau planus, pykau ir taikėmės, gimdžiau vaikus, keičiau baldus, atostogavau. Su kuriuo galvojau, kad viskas «visada». Ir staiga tas «visada» baigėsi vieną vakarą, vienu absurdišku akimirksniu mano paties pokšto.

— Kiek tai tęsiasi? — paklausiau. Balsas drebėjo, rankos taip pat.

Jis nuleido akis.
— Seniai.

Seniai. Vienu žodžiu viską išbraukė.

Nepradėjau isteriškumo scenos. Nerėkiau. Net neverkiau. Tiesiog atsistojau ir nuėjau į virtuvę, kad užsikabinti už stalo krašto — kitaip būčiau griuvusi ant grindų. Galva gaudė kaip po smūgio. Girdėjau, kaip jie šnabždėjosi prieškambaryje. Ji jam kažką sakė, jis kažką atsakė. Ir supratau: man čia daugiau nebėra vietos.

Vakarą aš nežinojau, ką daryti. Norėjosi bėgti, bet kur — tik ne juos matyti. Norėjosi skambinti draugėms, rėkti, išsikalbėti. Bet tylėjau. Tiesiog sėdėjau virtuvėje, kol jie išėjo.

Jis nesiliko su manimi. Jis išėjo su ja.

O aš likau — viena, bute, kuris staiga tapo svetimu.

Galvojau, kaip kvailai viską. Norėjau padovanoti vyrui juoką, lengvumą, o galų gale padovanojau sau tiesos momentą. Karčią, bet galbūt būtiną.

Žinote, baisiausia buvo ne tai, kad jis išdavė. O tai, kad jis nesikovojo. Nesigynė. Nesakė «atleisk». Nesikabindavo už manęs, nekalbėjo, kad suklydo. Jis tiesiog priėmė mano skausmą kaip kažką neišvengiamo. Lyg jau seniai buvo pasirengęs šiai akimirkai.

Nepamenu, kaip užmigau tą naktį. Tik prisimenu rytą: pabudusi su patinusiomis akimis, bet viduje tapo aišku — kelio atgal nėra. Šioje spintoje aš pasislėpiau, kad pajuokaučiau. O išėjau iš ten — jau kitame gyvenime.

Kartais, žinote, galvoju: gal būtų buvę geriau nežinoti. Bet tada suprantu — ne. Geriausia karti tiesa nei gyvenimas iliuzijoje.

O jūs kaip manote? Ar geriau gyventi saldiame melo pasekime ar vis dėlto žinoti tiesą, net jei ji sudaužo širdį?