Stiuardesės patarimas lėktuve išmokė mane pamokos, kurios niekada nepamiršiu…

Aš laukiau šio skrydžio kaip atgaivos. Iš anksto nusipirkau vietą prie lango – mažas džiaugsmas po mėnesių sunkaus darbo. Debesys nuramina nervus: sėdi ir stebi, kaip pasaulis apačioje tolsta, o viduje viskas pamažu nustoja skambėti.

Įsitaisiau, prisisegiau – ir pagaliau iškvėpiau.
Tuo metu priėjo vyras su maždaug septynerių metų mergaite. Mergaitė ištempė kaklą link langelio, jos akys nušvito, tačiau netrukus nublanko – vieta užimta, prie lango sėdžiu aš. Mes apsikeitėme mandagiomis šypsenomis, jis pasodino ją viduryje, pats atsisėdo krašte.

Kol mes važinėjome, tėvas pasilenkė:
— Atsiprašau, ar galėtumėte… pasikeisti vietomis? Dukrai labai norisi sėdėti prie lango.
— Aš iš anksto nusipirkau šią vietą, atsiprašau, — atsakiau ramiai. — Šiandien man tikrai svarbu pasėdėti prie lango.
Jis trumpai linktelėjo, lūpų kampučiai nusviro. Po kiek laiko, tyliai, greičiau sau nei man, pasakė:
— Kai kurie suaugusieji nemoka suaugti.

Žodis mane palietė. Mergaitė tyliai atsiduso, prispaudė minkštą triušį prie krūtinės. Aš įsikniaubiau į langą, pagalvojau, kad galėčiau… bet ne. Juk neatsiėmiau svetimos vietos – aš sumokėjau ir suplanuojau. «Ne» – tai ne nusikaltimas, pakartojau sau.

Turėjimas. Skrydis išėjo nervingas: debesys, retai pasitaikančios oro duobės. Mergaitė susitrenkdavo ir įsispausdavo į atlošą. Tėvas priveržė jai diržą, bet žvilgsniu vistiek gręžė stiklą už mano peties.

Po maždaug dvidešimties minučių stiuardesė pasilenkė prie manęs:
— Panele, gal galite minutėlę? — mes nuėjome į galinę dalį. — Viskas gerai. Žinokite, jūs nieko blogo nepadarėte. Vieta prie lango – jūsų, jūs ją nusipirkote. Ir neprivalote jos užleisti. Kvėpuokite ramiai.
Man nuo palengvėjimo akys pradėjo ašaroti.
— Ačiū.
— Ir jeigu norite, — pridūrė ji, — galiu pasiūlyti mergaitei trumpam atsisėsti į jūsų vietą, kai bus ramiai. Pažiūrės, ir viskas. Bet tik jei jūs neprieštaraujate.
— Pagalvosiu, — pasakiau aš. — Jei bus tylu.

Grįžtu. Oro atmosfera jau kitokia: tėvas prisitraukė žurnalą iš kėdės kišenės, rodo lėktuvų nuotraukas. Mergaitė atgyja, užduoda klausimus: «O kodėl sparnai tokie ilgi? O ten kas – ledas?» Jis nekuria pasakų apie undines debesyse; jis pasakoja, kaip veikia oras. Aš pusiau klausau ir manau, kad tai netgi geriau už vaizdą.

Netrukus dangus išaiškėjo, lėktuvas išėjo iš turbulencijos. Aš pabeldžiau pirštu į porankį, mergaitė pakėlė akis.
— Nori pažvelgti kelias minutes? 
Ji švyti, nukreipia žvilgsnį į tėvą. Jis staiga įsitempia, bet vis dėlto linkteli. Mergaitė atsargiai pasilenkia – aš pakeliu užuolaidėlę. Už stiklo – saulė, tarsi kažkas pjovė debesį peiliu. «Vau», — pašnibždomis sako ji, ir šis «vau» yra švelnus, kaip iškvėpimas. Kelias minutes ji žiūri ir prispaudžia triušį prie krūtinės, tada pati atsitraukia. Jokios dramos.

Tėvas dėkoja sausai, tarsi būtų priverstas. Man jau neskauda. Aš vėl žiūriu pro langą – po mumis snieguotos viršūnės, kaip cukraus gniužulai. Jaučiu, kaip grįžta mano ramybė, ne todėl, kad «laimėjau», bet todėl, kad padariau taip, kaip buvo teisinga man.

Prieš nusileidimą mergaitė ištraukia iš kuprinės bloknotą ir pradeda piešti. Laikas tęsiasi, važiuoklė išleidžiama, lėktuvas lengvai pašoka. Po nusileidimo visi vienu metu pakyla, kaip įprasta. Mergaitė ištiesia man sunešiotą lapą. Ant piešinio – ovalus langas, saulė, sparnas, mažas triušis kampe. Viršuje ir apatinėje dalyje virpantys vaikiški užrašai: «Ačiū».
— Tai tau, — sako ji, drovėdamasi šypsosi.
— Gražu, — atsakau. — Pasilaikyk, tai tavo pirmoji «fotografija» iš lango.
— Galima du? — ji tiesia antrą lapą, mažytį. — Vieną man, vieną jums.
Aš paimu ir paslepiu į kuprinę. Tėvas perkelia žvilgsnį nuo piešinio į mane. Akimirkai jo veide kažkas keičiasi.
— Suklydau, — sako jis iškvėpimu. — Atsiprašau.
— Tai pasitaiko, — atsakau. — Kartais ir aš perlenkiu.
Jis linkteli. To gana.

Mes išeiname į koridorių, žmonės nuteka rankovėmis. Aš einu per terminalą ir galvoju, kad «ne» – tai ne akmuo į svetimą vaiką. Tai tik taškas, nuo kurio galima rasti kompromisą.

Ir jei kada nors man vėl pasakys «kai kurie suaugusieji nemoka suaugti», ko gero, tik gūžtelsiu pečiais. Kartais tikras suaugimas – tai mokėti nustatyti ribą be pykčio ir atsiduoti be įsipareigojimo jausmo.