Vyras man padovanojo kvepalus mūsų vestuvių metinėms, kurie man nepatiko, ir aš iš pykčio juos išmečiau, tačiau laikui bėgant paaiškėjo, kad jie saugojo paslaptį, apie kurią sužinojau per vėlai…

Mūsų dešimtosioms metinėms padovanojau vyrui jo svajonių laikrodį.
O jis man padovanojo pigius kvepalus plastikinėje buteliuke.
Aš taip supykau, kad padėjau juos į šalį ir net nei karto nepasinaudojau.

Tai buvo mūsų paskutinė šventė — po trijų savaičių jo netekau.
Netekties skausmas buvo nepakeliamas. Aš vėl ir vėl prisiminiau tą vakarą — jau nepykdama dėl dovanos, o dėl savęs.
Dėl to, kad leidau nusivylimui užgožti meilę.

Ilgėjausi jo juoko, balso, to, kaip jis man primindavo gerti vandenį, kai per daug įsitraukdavau į darbus.

Šiandien, tvarkydamasi namuose, atsitiktinai numečiau tą patį buteliuką.
Kai jis nukrito ant grindų, dangtelis nukrito, ir iš vidaus iškrito mažas sulankstytas popierėlis.
Man drebėjo rankos, kai jį pakėliau.

Viduje buvo raštelis, parašytas jo ranka:
«Žinau, kad šie kvepalai — laikina dovana, bet kitą mėnesį nustebinsiu tave tuo pačiu vėriniu, apie kurį svajoji. Ačiū, kad tiki manimi, net kai tai sakau per retai. Tu — mano amžinasis dovana».

Sėdėjau ant grindų, prispaudusi buteliuką ir raštelį prie krūtinės, o ašaros tekėjo be sustojimo.
Ir staiga aiškiai supratau: visą gyvenimą jis kalbėjo su manimi ne žodžiais, o darbais.
O aš laukiau pripažinimų ir nepastebėjau, kaip jis mylėjo savaip — paprastai, tyliai, kiekvieną dieną.

Šie kvepalai iš tikrųjų nebuvo «pigūs» — jis paslėpė savo meilę kuklioje pakuotėje, taupydamas kažkam didesniam.

Tačiau tikroji dovana nebuvo vėrinys.
O jo dėmesys, pastangos, jo tyli ištikimybė, kurios tuomet nesugebėjau pamatyti.

Dabar šis buteliukas stovi ant mano spintelės — ne kaip praradimo priminimas,
o kaip meilės ženklas, kuri visada buvo šalia.

Kartais dovanos vertė — ne kainoje,
o širdyje, kuri slypi už jos.
Ir dažnai tai suvokiame tik tada, kai jau per vėlu.