Vakare į darželį atėjo vieno berniuko mama su labai neįprastu prašymu, nuo kurio man pritrūko žodžių

Aš pakeičiau kolegą gretimoje grupėje. Vaikus matau pirmą kartą, tėvus taip pat. Vakarop ateina mama ir iškart sako:
— Aš guliu į ligoninę. Tėtis dirba iki 22:00. Kaip jūs galite išspręsti mano problemą?

Žodžiai mane užgavo. Aš nesu burtininkė ir ne namų auklė. Mes turime taisykles: sodas uždaromas 19:00, o tada — policija. Bet pažvelgiau į ją atidžiau: rankos dreba, akys raudonos. Ji nesikandžioja, o laikosi iš paskutiniųjų jėgų.

— Kas jums nutiko? — paklausiau ramiai.
— Neatidėliotina operacija. Rytoj. Artimųjų nėra šalia. Tėtis dirba pamainomis, nėra kam pakeisti. Aš… — ji sustojo. — Paimkite jį pas save, bent kelioms vakarams. Aš parengsiu įgaliojimą, o tėtis po darbo jį pasiims.

Aš atsikvėpiau. Taip negalima. Nei pagal įstatymą, nei pagal sąžinę — svetimą vaiką namo.
— Aš negaliu paimti jo namo. Bet pabandykime rasti teisėtą variantą, — pasakiau. — Dabar paskambinsiu vedėjai ir socialinei pedagogei.

Mes sėdome į tuščią grupę. Vaikas žaidė su mašinėle prie lango ir klausėsi. Aš paskambinau vedėjai, paaiškinau situaciją. Prijungėme socialinį pedagogą. Jis pasiūlė planą: laikinas įgaliojimas pilnamečiam asmeniui, kuris galės paimti vaiką iš sodo iki 19:00, ir tėvo raštiškas sutikimas šiems žmonėms. Kraštutiniu atveju — palyda per globos institucijas, bet tai ekstremaliausias variantas, geriau iki to neprivesti.

— Aš neturiu nieko, — pašnibždėjo mama. — Visai nieko.
— Pabandykime patikrinti jūsų grupės tėvų pokalbis, — pasiūliau aš. — Gal kas nors gyvena netoliese ir galėtų paimti kelioms dienoms. Tik viskas oficialiai: sutikimas, dokumentų kopijos.

Vedėja parašė pokalbyje grupės administracijos vardu: reikalinga šeimos pagalba, mama ligoninėje, tėvo neišleidžia iš darbo. Iškart atsiliepė viena mama: gyvena gretimame name, pasiruošusi paimti vaiką ir pabūti su juo iki tėvo atėjimo, jei bus raštiškas įgaliojimas. Kitas tėvas pasiūlė keistis pamainomis. Dar viena davė kontaktą patikimos auklės vakariniams laikams.

Mes parengėme dokumentus: mama parašė įgaliojimą dviems tėvams ir auklei kaip rezervui, paliko telefonų numerius, dokumentų kopijas. 

Berniukas klausėsi, tylėjo ir staiga paklausė:
— O šiandien kas mane pasiims?
— Aš, — pasakė mama. 

Mes pasirašėme žurnale: kas pasiima, kada, kontaktai. Aš daviau mamai sąrašą: kada paskambins socialinė pedagogė, kada atvykti gauti pažymą po ligoninės, kokius prašymus palikti pas mus. Ji stovėjo, stipriai suspaudusi sūnaus kuprinės rankeną.
— Atsiprašau už toną pradžioje, — pasakė ji. — Man taip baisu, aš taip nerimavau.
— Suprantu. Mes viską padarysime pagal taisykles, bet mes su jumis, — atsakiau aš.

Kitomis trims dienomis berniuką paimdavo mama, kuri gyveno greta. Tėtis ateidavo labai skubėdamas 22:15 — pavargęs, kaltas. Su dideliu dėkingumu. 

Po kelių dienų mama sugrįžo. Liesesnė, blyški, bet su šypsena. Įėjo į grupę su gėlėmis ir saldainiais visiems. Visus asmeniškai padėkojo.
— Ačiū, kad nepraėjote pro šalį, — pasakė ji. — Prašiau neįmanomo, o jūs padarėte kažką nerealaus.

Aš linktelėjau. Auklėtoja — ne angelas sargas ir ne asmeninis gelbėtojų skyrius. Bet ir ne užkietėjęs žmogus, kuriam vis tiek ne kitų bėda. Tarp «negalima» ir «reikia padėti» visada yra išeitis.

O kaip jūs pasielgtumėte auklėtojo vietoje: atsisakytumėte ar taip pat padėtumėte?