Dukra išėjo prie altoriaus su suknele, kurią siuvau 8 mėnesius. Po dviejų valandų radau ją mestą ant nešvaraus grindų…

Kai dukra pasakė, kad ruošiasi tekėti, iš karto pasiūliau jai pasiūti suknelę. Savo rankomis. Ji abejojo — parduotuvėse tiek gražių variantų. Bet aš primygtinai siūliau. Norėjau, kad ji turėtų kažką ypatingo. Padaryto su meile.

Nupirkau audinį. Brangų, gražų. Dramblio kaulo spalvos šilką. Radau iškarpą, pradėjau dirbti. Kiekvieną vakarą po darbo sėsdavau prie stalo ir siūdavau. Rankos skaudėdavo, akys pavargdavo. Bet aš tęsiau.

Tada pradėjau siuvinėti karoliukus. Tūkstančius mažų perlinių karoliukų. Kiekvieną siūdavau rankomis. Vieną po kito. Pagal modelį, kurį pati sugalvojau. Aštuonis mėnesius. Be išeiginių dienų.

Dukra atvykdavo pasimatavimams, žiūrėdavo į veidrodį ir šypsodavosi. Sakė, kad suknelė graži. Džiaugiausi.

Vestuvės diena. Ji užsidėjo ją ryte, išėjo pas mus — nesulaikiau ašarų. Ji buvo puiki. Suknelė buvo ideali, karoliukai spindėjo šviesoje. Apkabinu ją ir galvoju — viskas buvo verta to.

Bažnyčioje ji ėjo prie altoriaus su šia suknele. Sėdėjau pirmoje eilėje ir verkiau iš laimės. Žmonės atsigręždavo, žiūrėdavo į ją. Kai kas šnibždėjo, kad suknelė nepaprasta.

Po ceremonijos persikėlėme į restoraną. Prasidėjo puota. Vaikščiojau tarp stalų, priėmiau sveikinimus. Viskas buvo gerai. Dukra šoko, juokėsi. Laiminga.

Po kelių valandų užėjau į tualetą. Atidariau duris — ir sustojau kvapą sulaikiusi.

Mano suknelė gulėjo ant grindų. Tiesiog gulėjo. Ant nešvarių plytelių. Suraityta. Su kažkieno batų pėdsakais. Apatinės karoliukai sutepti.

Stovėjau ir negalėjau pajudėti. Nesupratau, kaip ji čia atsidūrė. Kodėl ant grindų.

Širdis pašėlusiai trankė. Pasilenkiau, pakėliau suknelę drebėjančiomis rankomis. Audinys buvo šaltas. Susiplaidęs. Sugadintas.

Durys atsidarė. Įėjo dukra. Kitoje suknelėje. Naujame. Baltoje, blizgančioje. Brangioje.

Pamatė mane su suknele rankose — veidas pabalėjo. Sustingo.

Žiūrėjau į ją tylėdama. Nesugebėjau išleisti nė žodžio.

Ji nuleido akis: „Mama, atleisk… Anyta pasakė, kad tavo suknelė gėdina vestuves, ir jei neperrengsiu…“

Nebaigė sakinio.

Už nugaros pasigirdo balsas. Šaltas. Patenkintas.

„Pagaliau pašalinta ši košmaro.“

Apsisukau. Durų rėmu stovėjo anyta. Su brangiu kostiumu, idealiu šukuosena. Žiūrėjo į mane kaip į tarnaitę.

„Mūsų šeimoje nuotakos dėvi haute couture sukneles. Ne savadailines skiautes.“

Skiautes.

Stovėjau su suknele rankose — aštuoni mėnesiai darbo, tūkstančiai karoliukų, šimtai valandų — ir klausiau, kaip ji tai vadina skiautėmis.

Dukra stovėjo šalia. Tylėjo. Žiūrėjo į grindis.

Neteisino manęs. Tiesiog tylėjo.

Kažkas viduje nutrūko.

Išskleidžiau suknelę priešais jas. Paimiau vieną karoliuką. Patraukiau. Atplėšė su siūlu.

Pamėčiau ant grindų.

Paimiau kitą. Atplėšiau. Pamėčiau.

Anyta nutilo. Žiūrėjo į mane sugniuždytomis lūpomis.

Aš tęsiau. Vienas karoliukas po kito. Metodiškai. Ramiai.

Atplėšiau tai, ką siūliau aštuonis mėnesius vakarais. Karoliukas po karoliuko krito ant grindų. Tyliai skambėjo ant plytelių.

Dukra pagavo mane už rankos: „Mama, sustok! Ką darai?“

Pažiūrėjau į ją. Ramiai. Šaltai.

„Tą patį, ką tu padarei su mano darbu. Mėtau.“

Tęsiau atplėšinėti karoliukus.

Anyta bandė ką nors pasakyti. Nutraukiau ją žvilgsniu.

Atplėšiau paskutinį karoliuką nuo sijonelio. Pamėčiau perlų saują ant grindų prie anytos kojų. Padėjau suknelę ant kriauklės. Apsisukau ir išėjau.

Daugiau į tas vestuves negrįžau.

Vyras atvyko paskui mane po valandos. Sakė, kad ten skandalas. Anyta isteriškai. Dukra verkia. Svečiai skirstosi.

Sėdėjau virtuvėje. Žiūrėjau į savo rankas. Į rankas, sugeltas adata. Ir jaučiausi tuščia.

Dukra paskambino kitą dieną. Verkė. Prašė atlaidumo. Sakė, kad anyta privertė. Kad bijojo konflikto pirmą santuokos dieną.

Klausiau. Tyla.

„Tu pasirinkai, — šnabždu tyliai. — Kai ji pavadino mano suknelę skiaute, tu tylėjai. Kai ji gulėjo ant nešvaraus grindų, tu tylėjai. Tu pasirinkai jos nuomonę. Jos pinigus. Jos valdžią. Vietoj aštuonių mėnesių mano darbo.“

Padėjau ragelį.

Praėjo trys mėnesiai. Dukra skambina. Atvyksta. Verkia. Prašo atleisti.

Nežinau, ar galiu.

Nes kiekvieną kartą, kai žiūriu į ją, matau tą suknelę. Ant nešvaraus grindų. Ir jos tylėjimą.

O jūs ar atleistumėte? Ar yra poelgių, kurių negalima pamiršti, net jei tai jūsų pačių vaikas?