Dešimt metų taupiau pinigus indėlyje savo laidotuvėms — kad vaikams nereikėtų išleisti. Neseniai apie tai pasakiau sūnui ir labai dėl to pasigailėjau…

Dešimt metų kaupiau pinigus laidotuvėms — kad vaikai neturėtų išlaidos. Papasakojau apie tai sūnui. Kitą dieną jis paskambino su pasiūlymu perkelti pinigus į geriau įvertintą sąskaitą.

Jeigu tą vakarą nebūčiau užsiminusi apie indėlį, tie pinigai ir toliau ramiai gulėtų banke, laukdami savo paskirties. Bet aš — kvaila, naivi mama — nusprendžiau būti sąžininga su savo sūnumi. Ir tai buvo didžiausia mano klaida.

Viskas prasidėjo nuo pokalbio prie arbatos. Mindaugas atvažiavo pas mane sekmadienį, kas savaime buvo keista, nes metų metus aplankydavo mane geriausia kartą per mėnesį. Atsisėdo virtuvėje, gėrė arbatą su citrina, valgė varškės pyragą, kurį iškepiau specialiai jam, ir pasakojo apie žmoną, apie vaikus, apie vonios remontą. Normalus, šiltas sūnus. Toks, kokio visada norėjau.

Nežinau, kodėl kaip tik tada man išsprūdo. Galbūt todėl, kad kelias dienas prieš tai buvau draugės iš bibliotekos, kurioje išdirbau trisdešimt dvejus metus, laidotuvėse.

Jadvyga turėjo šešiasdešimt aštuonerius, mirė netikėtai, o jos vaikai turėjo skubiai rinkti pinigus laidojimui. Mačiau jų bejėgiškas minas Panevėžio kapinėse, tą skubėjimą, tuos šnabždesius apie išlaidas. Ir pagalvojau — mano vaikai to neišgyvens, nes aš pasirūpinau.

„Žinai, Mindaugai,” — pasakiau, pildama jam antrą stiklinę, — „aš kaupiu pinigus indėlyje. Jau dešimt metų. Laidotuvėms.”

Atsimenu, kaip jis padėjo stiklinę ant lėkštelės. Žiūrėjo į mane akimirką, tarsi nesuprasdamas.

„Mama, apie ką tu kalbi?”

„Apie tai, kad jums nereikėtų jaudintis, kai manęs nebus. Kad viskas būtų oriai. Karstas, gėlės, šermenys. Kad niekas nereikėtų skolintis.”

Mindaugas tylėjo. Sukiojo šaukštelį pirštais, o paskui pasakė kažką, kas skambėjo protingai — kaip viskas, ką jis sakė.

„Kiek turi tame indėlyje, mama?”

Pasakiau jam. Dešimt metų taupymo iš kuklios pensijos, atidėjimo po truputį kiekvieną mėnesį, atsisakymo naujų žieminių batų, atsisakymo kelionės į sanatoriumą. Tai nebuvo turtas, bet man — visas kapitalas.

Mindaugas linktelėjo galvą, o kitą dieną paskambino.

„Mama, pasikalbėjau su Rūta,” — pradėjo tuo savo ramiu, dalykišku tonu. Rūta — jo žmona, dirba kažkokioje finansų įmonėje. — „Tas tavo indėlis turi blogą palūkanų normą. Dabar yra daug geresnių variantų. Galiu tau atidaryti taupomąją sąskaitą su geresniais procentais. Pinigai dirbs, vietoj to kad gulėtų.”

Skambėjo logiškai. Mindaugas visada buvo tas protingasis, išsilavinęs. Aš po trisdešimt dvejų metų bibliotekoje nesijaučiau finansų ekspertė. Skaičiai mane vargino, o internetinė bankininkystė man buvo nesuvokiamas dalykas.

„Bet kaip tai — į tavo sąskaitą?” — paklausiau.

„Mama, tai formalumas. Sąskaita bus mano vardu, bet pinigai — tavo. Kai reikės — pervesiu per sekundę.”

Pasitikėjau juo. Nes tai mano sūnus. Nes keičiau jam sauskelnės, mokiau skaityti, ėjau į tėvų susirinkimus, skalbiaus jam marškinius, kai studijavo Vilniuje ir atvažiuodavo su maišais nešvarių drabužių. Kas jam nepasitikėtų, jeigu ne jo pati mama?

Nuėjome kartu į banką. Likvidavau indėlį. Mindaugas pervedė pinigus į savo sąskaitą. Gavau bučinį į skruostą ir patikinimą, kad „viskas saugu.”

Pirmus kelis mėnesius niekas nepasikeitė. Mindaugas skambindavo kaip įprastai — kartą, du kartus per savaitę. Klausdavo apie sveikatą, apie kraujospūdį, apie tai, ar išgėriau vaistus. Normalus sūnus. Mylintis sūnus.

Paskui pradėjo rodytis smulkūs ženklai. Pirmiausia Mindaugas ir Rūta pakeitė automobilį. Paskui išvažiavo atostogų — ne į Palangą kaip įprastai, o kažkur į Kroatiją. Paskui Rūta įdėjo į Facebook’ą naujos virtuvės nuotraukas — baltos spintelės, akmens stalviršis, kažkas, kas atrodė brangiai.

Nesiejau faktų. Mano sūnus uždirba, jo žmona uždirba, turi teisę į geresnį gyvenimą. Bet kažkur viduje — ten, kur mamos turi tą jutiklį, kurio neįmanoma išjungti — pradėjo niežėti.

Lapkritį, po Vėlinių, paklausiau Mindaugo tiesiai. Stovėjome kapinėse prie jo tėvo Algirdo kapo, kuris mirė prieš šešerius metus. Taisiau chrizantemas vazonėlyje, o Mindaugas stovėjo su rankomis striukės kišenėse.

„Mindaugai, o tie pinigai laidotuvėms — kiek jų dabar yra? Šiek tiek paaugo nuo tų palūkanų?”

Tyla. Tokia tiršta, šlapia tyla, kaip tas lapkričio rytas.

„Mama, pakalbėsime apie tai namuose.”

Bet namuose nekalbėjome. Ne tą dieną, ne kitą. Tik po dviejų savaičių, kai paskambinau trečią kartą su tuo pačiu klausimu, Mindaugas pasakė kažką, kas atėmė man orą.

„Mama, tie pinigai — tai mūsų bendros šeimos santaupos. Mano, Rūtos, tavo. Mes tavimi rūpinamės, tad natūralu, kad finansus turime bendrus.”

Sėdėjau fotelyje — tame pačiame, kuriame sėdėdavo Algirdas, kai dar buvo gyvas. Pro langą — priešais stovintis daugiabučio namas, balkonai su džiovyklomis, karveliai ant palangės. Viskas tokia pati kaip visada. Tik aš staiga pajutau, kad žemė slenka iš po kojų.

„Mindaugai, tuos pinigus kaupiau dešimt metų. Laidotuvėms. Tai ne bendros šeimos santaupos.”

„Mama, nedramatizuok. Niekas čia nieko neapiplėšia. Tiesiog valdome bendrai, nes taip geriau. Kai reikės — gausite.”

„Tai perverk man juos atgal.”

„Dabar negaliu. Dalis nuėjo į… investicijas. Bet atidėsime, ramiai.”

Investicijos. Rūtos nauja virtuvė. Kroatija. Automobilis. Mano dešimt taupymo metų, mano atsisakytas sanatoriumo kelias, mano seni batai, su kuriais vaikščiojau dar dvi žiemas — visa tai virto akmeniniu stalviršiu ir atostogomis prie Adrijos.

Neverkiau. Ne iš karto. Pirmiausia nuėjau į virtuvę, įjungiau virdulį ir žiūrėjau, kaip vanduo pradeda virti. Ir tik tada — prie to juokingo, kasdienio burbuliavimo — pajutau, kaip kažkas manyje trūksta. Ne širdis. Kažkas blogiau. Pasitikėjimas.

Paskambinau dukrai Daliai, kuri gyvena netoli Kėdainių. Dalia yra trejais metais vyresnė už Mindaugą, turi savų problemų — vyrą, kuris daug dirba ir mažai uždirba, tris vaikus, paskolą. Niekada neprašė iš manęs pinigų. Niekada.

„Mama, tu juokauji,” — pasakė, kai papasakojau jai. — „Jis paėmė tavo laidotuvių pinigus? Tavo pačios laidotuvių?”

„Nepaėmė. Aš jam juos daviau.”

„Nes jis tau pasakė, kad geriau įvertins! Mama, tai yra…”

Dalia nebaigė. Girdėjau, kaip ji sunkiai kvėpuoja į ragelį. Paskui tyliai pasakė:

„Aš su juo pasikalbėsiu.”

„Ne,” — atsakiau. — „Aš pati.”

Praėjo mėnuo. Mindaugui nepaskambinau nė karto. Jis irgi neskambino. Ta tyla buvo blogiausia — nes patvirtino tai, ko nenorėjau žinoti. Kad mano sūnus nesijaučia gėdos.

Galiausiai nuvažiavau pas jį. Autobusas iš Panevėžio, paskui troleibusas. Atsistojau prie jų buto durų su ta nauja virtuve ir paspaudžiau skambutį.

Atidarė Rūta. Nusišypsojo tuo savo lygiu šypsniu, pakvietė vidun, pastatė kavą baltame puodelyje ant to akmens stalviršio. Sėdėjome trise prie stalo, aš iš vienos pusės, jie iš kitos. Kaip teisme.

„Noriu atgauti savo pinigus,” — pasakiau. Be įžangos, be arbatos su citrina, be varškės pyrago.

Mindaugas žiūrėjo į Rūtą. Rūta žiūrėjo į Mindaugą. Tas jų suprantantis žvilgsnis — pažinau jį. Taip žiūri žmonės, kurie iš anksto susitarė, ką pasakys.

„Mama, tie pinigai dirba. Kai galėsime — grąžinsime. Bet dabar negalime.”

„Kada?”

„Duok mums laiko.”

Laiko. Man septyniasdešimt metų ir kukli pensija. Kiek laiko duoti?

Grįžau namo autobuse. Žiūrėjau pro langą į laukus, į tuščius medžius, į dangų, kuris atrodė kaip nešvari skudurė. Ir galvojau apie Algirdą. Ką jis pasakytų? Turbūt supyktų. Turbūt nuvažiuotų pas Mindaugą ir viską išsiaiškintų. Bet Algirdo nebėra, o aš ne Algirdas.

Kitą dieną nuėjau pas advokatą. Jaunas vaikinas, kabinetas prie Panevėžio turgavietės, diplomai ant sienos. Kantriai išklausė, darė užrašus, o paskui pasakė, kad reikalas nėra paprastas. Pinigus pervedžiau savo noru. Nėra sutarties, nėra raštiško įsipareigojimo grąžinti. Galiu bandyti teisminiu keliu — nepagrįstas praturtėjimas, taip jis tai pavadino. Bet tai užtruks, kainuos ir nėra garantijų.

Išėjau iš advokatūros ir atsisėdau ant suoliuko. Kažkas paliko laikraštį. Pūtė vėjas. Ir pagalvojau — kaip tai, kad per septyniasdešimt metų buvau sąžininga moteris, niekada nieko neapgavau, o mane apgavo tas, kurį išmokiau sakyti „mama”?

Šiandien yra vasaris. Pinigų neatgavau. Mindaugas dabar skambina dažniau — trumpi, beprasmiai skambučiai, klausimai apie sveikatą, apie kraujospūdį. Tarsi nieko nebūtų buvę. Tarsi tie pinigai niekada neegzistavo.

Dalia atvažiuoja kas dvi savaites iš Kėdainių, atveža man pietų kelioms dienoms, padeda su pirkiniais. Apie Mindaugą nekalba. Aš irgi ne.

Vėl atidėdinėju. Nedaug, nes iš pensijos beveik nieko nelieka. Bet atidėdinėju. Nusipirkau voką — paprastą baltą voką — ir paslėpiau jį stalčiuje po patalyne. Niekas apie jį nežino. Joks sūnus, jokia dukra, joks bankas su geresnėmis palūkanomis.

Ant to voko parašiau: „Laidotuvėms. Neliesti.”

Ir šį kartą niekam nepasakysiu.

O jūs kaip manote: ar galima atleisti vaikui, kuris pasinaudojo motinos pasitikėjimu — ir ar yra skirtumas tarp to, kad paima pinigus su apgaule, ir to, kad mama pati juos davė, tikėdama žodžiu?