Sūnus neprasitarė trejus metus. Paskambino penktadienį ir pasakė kad sekmadienį atvažiuos su šeima. Išviriau pietus penkiems. Atvažiavo vienas, su dokumentų aplankу

Jei tą sekmadienį būčiau žinojusi kas yra tame aplanke — galbūt būčiau kitaip padengusi stalą. O galbūt iš viso nebūčiau dengusi.

Telefonas suskambo penktadienį po pietų. Sėdėjau balkone su arbata ir žiūrėjau kaip kaimynė iš pirmo aukšto laisto pelargonijas. Numeris nepažįstamas — bet balsą atpažinau nuo pirmo skiemens. Mantas. Mano sūnus, kuris prieš trejus metus išėjo iš šio buto ir pasakė kad negrįš kol neatsiprašysiu jo žmonos.

— Mama, norėtume atvažiuoti sekmadienį. Aš, Eglė ir vaikai. Taip normaliai, pietų.

Normaliai. Lyg tie treji metai buvo reklamų pertrauka.

Neklausiau kodėl. Neklausiau kas pasikeitė. Pasakiau „gerai, laukiu” tokiu balsu lyg skambintų vakar. Tik kai atsijungė supratau kad suspaudžiau plastikini puodelį taip stipriai kad arbata lašėjo ant sijono.

Šeštadienį atsikėliau šeštą. Virinau sultinį — tą su kaulais, kaip mėgdavo Mantas. Gamino cepelinius, nes Gabija valgydavo juos šaukšteliu kai jai buvo treji, o dabar jai buvo septyneri ir ko gero nebeprisimena skonio. Kepiau varškės pyragą su braškėmis. Nusipirkau obuolių sulčių Lukui, nors Lukui jau buvo penkeri ir galbūt gerdavo jau kažką kitą — iš kur žinoti?

Ploviau langus. Šluosčiau dulkes nuo nuotraukų rėmelių kuriuose Mantas turėjo dvidešimt metų ir šypsojosi lyg gyvenimas būtų paprastas. Ištraukiau staltiesę — lininę, iš spintelės po televizoriumi — kvepėjo levandomis ir sena spinta. Padengiau stalą penkiems. Penki lėkštės, penki įrankiai, du plastikiniai puodeliai iš spintelės kurioje laikiau anūkų daiktus nuo tų paskutinių atsilankymo.

Prieš trejus metus, šios pačios virtuvės, pasakiau Eglei frazę kurios neturėjau sakyti. Kad vaikas darželyje po dešimt valandų — tai ne auklėjimas, o sandėliavimas.

Mantas atsistojo nuo stalo, paėmė Eglę už rankos ir tyliai pasakė: „Mama, arba atsiprašai, arba tai mūsų paskutinis apsilankymas.” Neatsiprašiau. Nes buvau teisi — taip tada galvojau. Treji metai — daug laiko galvoti, ir dabar nebuvau tikra ar buvau teisi, ar tiesiog turėjau poreikį ja būti.

Algirdas dar buvo gyvas kai susipykome. Paskui mirė — tyliai, sapne, metus po to kivirčo. Mantas atvažiavo į laidotuves, stovėjo kitoje kapo pusėje, nepriėjo. Pasirašė ką reikėjo pas notarą ir išvažiavo.

Liko nesutvarkytų reikalų, paveldėjimo dokumentų kurių nė vienas iš mūsų nepajudino. Namas po Algirdo netoli Ukmergės — mažas, medinis, su sodu užaugusiu dilgėlėmis. Nei aš turėjau jėgų ten važiuoti, nei Mantas skambino.

Sekmadienį apsirengiau kaip į bažnyčią — šviesi palaidinė, sijonas, net auskarai kuriuos gavau iš Algirdo per trisdešimtąją metinę. Dvyliktą atsisėdau virtuvėje. Sultinys tyliai burbuliavo. Pusę pirmos pažiūrėjau pro langą. Pirmos suskambėjo durų skambutis.

Atidariau duris ir pamačiau Mantą. Vieną. Rankose laikė ne gėlių, ne vyno butelį — rudą aplanką su gumele, tokių pilna įstaigose kuriose išdirbau trisdešimt metų.

— Eglė negalėjo, — pasakė vietoj „laba diena”. Nežiūrėjo man į akis.

Įsileidau jį. Atsisėdo prie stalo padengto penkiems, pažiūrėjo į plastikinius puodelius vaikams ir atitraukė žvilgsnį. Supyliau sultinio. Valgė tylėdamas, kaip valgydavo jo tėvas — pasilenkęs virš lėkštės, šaukštas prie burnos ir atgal, mechaniškai.

Tik prie antro patiekalo prakalbo.

— Mama, tie dokumentai po tėčio. Namą reikia arba parduoti, arba perrašyti. Negali taip kaboti.

Padėjo aplanką ant stalo, šalia dubenėlio su cepelinais. Ištraukė dokumentus — išrašą iš registro, žemėlapį, kažkokias formas. Slankiojo juos per staltiesę kaip kortų kaupo kortas.

— Maniau kad atvažiuosi su šeima, — pasakiau.

Mantas sugniaužė žandikaulį. Pažinau tą gestą — taip pat darydavo jo tėvas kai nenorėdavo apie kažką kalbėti.

— Eglė nenorėjo važiuoti, — pagaliau pasakė. — Sakė kad kol… na, žinai.

Žinojau. Kol neatsiprašysiu.

— O vaikai?

— Vaikai nežino kad skambinau.

Tas sakinys smogė stipriau nei visi treji tylėjimo metai. Gabija ir Lukas nežinojo kad tėtis važiuoja pas močiutę. Lyg tai būtų paslaptis, kažkas gėdingo. Kaip apsilankymas pas žmogų apie kurį nekalbama.

Žiūrėjau į sūnų — keturiasdešimties vyras susiraukšlėjusiais marškiniais, paakiais ir aplanku pilnu dokumentų su kuriais atėjo nes negalėjo pasakyti: „Pasiilgau.” Mačiau kad norėjo čia būti. Kad „dokumentai sutvarkyti” buvo vienintelė priežastis kurią galėjo įvardinti neprisipažindamas silpnumu.

Galbūt Eglė turėjo savo priežasčių. Galbūt ta frazė apie darželį skaudėjo ją labiau nei įsivaizdavau — ji kuri eidavo į darbą su kaltės jausmu ir grįždavo su kaltės jausmu, ir mano žodžiai buvo kaip patvirtinimas blogiausio ką pati apie save galvojo. To nežinojau tada. Dabar, po trejų tylėjimo metų, pradėjau suprasti.

Nepasakiau „atsiprašau” — nes tas žodis staiga atrodė per mažas ir per didelis vienu metu. Pasakiau kažką kita.

— Palik tuos dokumentus. Ateik po savaitės. Bet ne vienas.

Mantas ilgai žiūrėjo į mane. Paskui susidėjo dokumentus į aplanką, užsegė gumelę ir pasakė:

— Pabandysiu.

Palydėjau jį iki durų. Laiptinėje atsisuko ir sekundei atrodė kaip tas dvidešimtmetis iš nuotraukos rėmelyje — pasimetęs ir pilnas vilties vienu metu.

Grįžau į virtuvę. Trys tušti stalviečiai prie stalo, varškės pyragas nepaliestас, obuolių sultys kartoninėje pakuotėje. Atsisėdau ir suvalgiau vieną cepeliną — šaltą, tiesiai iš dubenėlio — nes neturėjau jėgų dėti ant lėkštės.

Pro langą kaimynė iš pirmo aukšto vis dar laistė pelargonijas. Ko gero net nepastebėjo kad kas nors atvažiavo ir išvažiavo.

Ploviau indus — dvi lėkštes iš penkių. Likusias sudėjau atgal į spintelę. Plastikinius puodelius palikau viršuje, kad nereikėtų jų ieškoti.

Tuo atveju, jei po savaitės tikrai pabandys.

O jūs — ar kada nors teko laukti žmogaus kurį mylite, žinant kad jis gali ir neatvažiuoti? Ir ar yra žodžių kurie per maži — ir per dideli — vienu metu?