Mano sesuo ėmėsi organizuoti mano mamos laidotuves ir pasakė, kad tai kainavo dvylika tūkstančių. Mes sumą pasidalijome per pusę. Po metų sutikau moterį iš laidojimo namų, ir ji pasakė, kad sąskaita buvo visai kita…

Sesuo perėmė mamos laidotuvių organizavimą ir pasakė, kad tai kainavo dvylika tūkstančių. Pasidalijome po pusę. Po metų sutikau moterį iš laidojimo namų — ji pasakė, kad sąskaita buvo septyni.

Stovėjau tarp šampūnų lentynos ir tualetinio popieriaus stovo, kai ta moteris priėjo prie manęs su šypsena.

— Jūs Jūratė, tiesa? — pasakė ji. — Ar prisimenate mane? Iš laidojimo namų. Prieš metus laidojome jūsų mamytę.

Prisiminiau. Žemaūgė, su akiniais, tokia rami veido išraiška, kad iš karto supranti — ji tai daro ne pirmą kartą ir ne paskutinį. Tada, gruodį, beveik nežiūrėjau jai į akis — buvau užsidariusi savyje, tame keistame būvyje, kai žmogus funkcionuoja, bet tarsi pro stiklą.

— Prisimenu, žinoma, — atsakiau.

— Norėjau tik paklausti, kaip laikotės. Šventės po netekties visada sunkios. O jūsų sesuo, ta vyresnė, tokia energinga — kaip ji?

Linktelėjau. Kažkas jos tone sukėlė man dūrį skrandyje.

— Viską beveik viena sutvarkė. Aš tada… nesusitvarkiau.

Moteris suprantamai šyptelėjo.

— Taip, mačiau. Kai kurie taip būna. O mama buvo tokia šviesi moteris — nežinau kodėl, bet taip įstrigo. Ir toks gražus laidojimas išėjo, atsižvelgiant į tai, kad už septynis tūkstančius. Jūsų sesuo moka derėtis.

Stovėjau akimirką nejudėdama. Rankoje laikiau dušo gelį, kurio man reikėjo, ir jis staiga pasirodė keistai sunkus.

— Septyni? — pakartojau. — Septyni tūkstančiai?

— Taip, šeši tūkstančiai devyni šimtai kažkiek — turiu tai kompiuteryje. O kas?

— Nieko. Tiesiog… supainiojau. Ačiū jums.

Išėjau iš tos parduotuvės be dušo gelio, be nieko. Stovėjau automobilių aikštelėje ir žiūrėjau, kaip kovo lietus su sniegu bėga automobilių stiklais. Galvoje turėjau tik vieną mintį: dvylika tūkstančių. Dvylika tūkstančių sakė Rasa. Pusė — mano pusė — buvo šeši. Šešis tūkstančius pervediau jai sausį, pavedimu, su pastaba „už mamos laidotuves”.

Šeši tūkstančiai.

O laidotuvės kainavo septynis.

Mama mirė lapkritį, antrą kartą. Pirmą infarktą turėjo prieš trejus metus ir kažkaip iš jo išėjo, nors jau niekada nebuvo tokia kaip anksčiau. Gyveno viena mūsų senajame name prie Raseinių, toje mažoje vietovėje, kur su Rasa užaugome.

Aš pasilikau mieste — dvidešimt metų dirbu sportinės aprangos parduotuvėje Kaune, turiu vyrą ir sūnų, kuris studijuoja. Rasa — dvejais metais vyresnė už mane — gyveno arčiau mamos, su vyru ir dukra, kuriai tada buvo šešiolika.

Rasa visada buvo ta „susitvarkiusi”. Taip apie ją kalbėdavo šeimoje. Aš buvau ta „jautrioji” — kas mūsų namuose visada skambėdavo šiek tiek kaip diagnozė. Kai mama susirgo, Rasa vežiodavo ją pas gydytojus. Kai mama parkrito vonios kambaryje, Rasa atvažiuodavo trečią nakties. Kai reikėdavo tvarkyti reikalus „Sodros” ar savivaldybėje — Rasa tai darydavo. Aš atvažiuodavau savaitgaliais, viriau šaltibarščius, valydavau, klausydavausi, kaip mama penktu kartu pasakoja tą pačią istoriją apie kaimynę, kuri nusipirko šunį.

Jaučiausi kalta. Amžinai kalta. Ir Rasa — sąmoningai ar ne — mokėjo man tai priminti.

— Tu turi miestą, tu turi darbą, tu įsitaisiusi, — sakydavo ji. — O aš čia esu prie mamos.

Kai mama mirė naktį iš antradienio į trečiadienį, Rasos skambutis pasitiko mane pakeliui į darbą. Pamenu, stovėjau stotelėje, o šalia jauna mergina valgė sumuštinį su sūriu, ir aš žiūrėjau į tą sumuštinį ir galvojau, kad jau niekada gyvenime nevalgysiu sumuštiniu su sūriu — ir tai, žinoma, buvo netiesa, bet tada taip galvojau.

— Jūrate, mama mirė. Aš viskuo pasirūpinsiu. Tu atvažiuok tik į laidotuves, gerai? Žinau, kad tau sunku.

Ir aš sutikau. Aš visada sutikdavau.

Laidotuvės buvo penktadienį. Kunigas sakė gražius žodžius apie mamą, nors turbūt supainiojo ją su kuo nors — paminėjo, kaip ji „giedojo parapijos chore”, o mama niekada gyvenime niekur negiedojo. Stovėjau šalia Rasos ir laikiau ją už rankos. Ji verkė garsiau nei aš. Aš buvau kažkaip sustingusi.

Po laidotuvių, per šermenų vakarienę kaimo kultūros namuose, Rasa priėjo prie manęs su lapeliu.

— Pasidariaus sąrašą, — pasakė ji. — Viskas tiksliai, nieko nepridėjau. Karstas, vieta, kunigas, vainikai, autobusas giminėms iš Klaipėdos, vaišės. Iš viso dvylika tūkstančių. Po šešis kiekviena. Žinau, kad daug, bet norėjau, kad būtų oriai.

— Žinoma, — pasakiau.

Net nepažiūrėjau į tą lapelį. Sulankščiau per pusę ir įsidėjau į rankinę. Savaitę vėliau padariau pavedimą. Šeši tūkstančiai. Su pastaba.

Ir daugiau prie to nebegrįžau.

Automobilyje aikštelėje drebėjau. Ne nuo šalčio — nuo kažko kito. Ištraukiau telefoną ir suvedžiau Rasos numerį, bet po pirmo signalo atsijungiau. Ką jai pasakysiu? Jei ji klysta? Jei aš neteisingai prisimenu tą skaičių iš lapelio, kurio net neperskaitiau?

Nuvažiavau namo. Atidariau stalčių su dokumentais ir radau tą lapelį. Sulankstytą per pusį, jis gulėjo po mamos mirties liudijimu. Išlankstiau.

Rasos rašysena, jos smulkus raštas. Karstas. Vieta kapinėse. Vainikai — trys. Kunigas. Vargonai. Autobusas. Vaišės — salė, valgis, gėrimai. Ir skaičiai prie kiekvienos pozicijos. Susumavau viską iš naujo, telefono skaičiuotuvu.

Gavosi devyni tūkstančiai šeši šimtai.

Ne dvylika. Ne septyni. Devyni su puse.

Sėdėjau prie stalo, žiūrėjau į tą lapelį ir jaučiau, kaip kažkas manyje slenka. Rasa padidino net tai, ką pati parašė. Bet aš niekada netikrinau. Niekada nesusumavau. Tiesiog pasitikėjau.

Paskambinau. Rasa atsiliepė po trečio signalo, savo įprastu tonu, tarsi prieš metus mums nebūtų mirusi mama, tarsi viskas būtų gerai.

— Ei, Rasele. Klausyk, turiu tokį klausimą. Atsimeni tą lapelį, kurį man davei po laidotuvių? Su išlaidomis?

— Na?

— Šiandien susumavau. Gavosi devyni šeši šimtai. Ne dvylika.

Tyla. Girdėjau ragelyje, kaip kažkur pas ją ūžia skalbyklė.

— Na, ten ne viskas buvo įrašyta, — pagaliau pasakė. — Dar buvo tokių smulkių dalykų.

— Rasa. Šiandien sutikau moterį iš laidojimo namų. Ji pasakė, kad viskas kainavo septynis.

Antra tyla. Šį kartą ilgesnė.

— Klausyk, Jūrate, aš nežinau, ką ji tau ten kalbėjo, bet tai ne taip paprasta. Ne taip, kad paimi sąskaitą ir tiek. Ten dar buvo išlaidos — benzinas, telefono skambučiai, aš važiavau į laidojimo namus penkis kartus, į parapiją tris kartus. Gėlių nusipirkau papildomai iš savęs, kad būtų gražu. Ir žinai ką? Pasakysiu tau atvirai. O kas stovėjo tose eilėse, kas viską tvarkė, kas tuo rūpinosi, kai tu ten sėdėjai savo mieste? Laikas irgi kainuoja, Jūrate. Mano laikas irgi kainuoja.

Laikiau telefoną prie ausies ir žiūrėjau į užuolaidą virtuvėje. Tą pačią užuolaidą, kuri kabėjo ten dešimt metų. Ir supratau, kad ji tuo tikrai tiki. Kad ji iš tiesų mano, jog jai tą priklausė. Kad tai jai nėra vagystė. Tai jai yra kompensacija.

— Tai buvo penki tūkstančiai, Rasa, — tyliai pasakiau. — Penki tūkstančiai mano pusės tavo laike.

— Jūrate, nedaryk iš to skandalo. Mama mirė, palik ramybėje.

— Mama mirė, tai turiu palikti ramybėje?

— Na palik. Ką dabar — į teismą mane paduosi? Po metų? Už mamos laidotuves?

Atsijungiau.

Į teismą nepadaviau. Net žinutės neparašiau. Tiesiog — daugiau nebeskambinau. Per šventes pas ją nevažiavau, kaip kas metai. Išsiunčiau trumpą žinutę, kad man gaila, bet negaliu. Rasa atsakė: „tavo sprendimas”. Ir tiek.

Vyras sakė, kad turėčiau kažką su tuo padaryti. Sūnus sakė, kad tai vagystė ir kad teta baisi. O aš sėdėdavau vakarais fotelyje ir galvodavau apie vieną dalyką — kad Rasa per tuos visus metus, kai aš viriau šaltibarščius, o ji vežiojo mamą pas gydytojus, tyliai vedė galvoje tokią apskaitą. Skaičiavo.

Kiekvieną vizitą, kiekvieną eilę, kiekvieną skambutį. Ir nusprendė, kad aš jai kažką esu skolinga. Kad mano gyvenimas mieste yra skola, kurią turiu grąžinti. O mamos laidotuvės jos galvoje buvo tiesiog proga tą skolą pagaliau atsiimti.

Blogiausia buvo ne tai, kad ji mane apvogė penkiais tūkstančiais. Blogiausia buvo tai, kad apvogė mane sesers. Tos sesers, kurią maniau turinti penkiasdešimt ketverius metus. Nes jei ji galėjo tai padaryti — vadinasi, aš jos visai nepažinojau.

Kartais galvoju, ar mama žinojo, kokia Rasa iš tikrųjų yra. Mama, kuri mirė sakydama: „Jūrate, laikykitės su seseria.” Mama, kuri visada kartodavo, kad „sesuo yra sesuo, visam gyvenimui.”

Ir tai yra tas vienas dalykas, kurio niekada nesužinosiu.

Penki tūkstančiai eurų už tiesą apie savo šeimą. Brangu. Bet turbūt sąžininga kaina.

O jūs — ar sugebėtumėte atleisti artimiausiam žmogui, kuris pasinaudojo jūsų skausmu, kad pasiimtų tai, ko norėjo — ir dar įtikino save, kad tai buvo teisinga?