Anyta nuolat mane žeidė dėl to, kad esu «tik mokytoja» paprastoje mokykloje. Metais toleravau jos pastabas, iki vieną dieną uošvis įsikišo…

Ilgus metus tiesiog šypsojausi, atsakydama į jos užuominas, ir apsimetinėjau, kad nieko nevyksta. Man atrodė, kad taip paprasčiau — tylėti ir neeskaluoti. Bet tą vakarą kažkas pagaliau garsiai pasakė tai, ką pati per ilgai laikiau viduje.

Mano vardas yra Laura. Man yra 34 metai, jau penkerius metus esu susituokusi su Lukasu. Kartu esame jau aštuonerius metus. Ir esu tikra dėl vieno — aš myliu savo gyvenimą. Ne todėl, kad jis būtų prašmatnus ar efektingas, o todėl, kad jį sukūriau aplink tai, kas man tikrai svarbu.

Dirbu anglų kalbos mokytoja paprastoje mokykloje. Būna triukšminga, sunku, paaugliai su savo audromis galvose, krūvos patikrinimų. Bet verta to. Kai tylus vaikas, kuris anksčiau vos pakeldavo akis, staiga išeina prie lentos ir deklamuoja savo eilėraštį drebėdamas, suprantu, kodėl pasirinkau šį kelią.

Tai nėra glamūriška. Bet tai tikra.

Vienintelė, kuri to niekada nesuprato, — mano uošvė Kristina.

Kristina yra iš tų moterų, kurios pusryčiauja šilkiniais chalatais ir savo kosmetologą vadina «gelbėtoja». Tobulas manikiūras, tobula lūpdažis, teniso klubas, brangūs kvepalai, nepriekaištinga išvaizda. Nuo jos visada sklido pasitikėjimas ir pranašumas.

Nuo pirmos dienos ji leido suprasti: aš — ne tas žmogus, kurį ji norėtų matyti šalia savo sūnaus.

Pirmą kartą susitikęs ji mane apžiūrėjo nuo galvos iki kojų ir paklausė su lengva šypsena:
— Tai tu… mokai? Kaip miela.

Nuo tada kiekvienas šeimos susitikimas tapdavo išbandymu. Ji sugebėdavo pasakyti taip, kad tai skambėtų kaip komplimentas, tačiau iš tiesų buvo karštis.

— Tikriausiai smagu turėti ilgas atostogas. Toks… patogus gyvenimas.
— Miela, kai žmogus turi mylimą darbą. Net jei tai nėra tikra karjera.

Kartą prie šventinio stalo ji pasakė:
— Ne visi turi kurti rimtą karjerą. Tiesa, juk esi tik mokytoja?

Sėdėjau ir dariau, kad negirdžiu. Ji visada šypsojosi, kai tai sakė.

Bet kulminacija tapo šeimos vakarienė skirta mano uošvio Dovydo jubiliejui.

Po kelių taurių vyno Kristina vėl pradėjo.

— Laura, kaip tavo mokyklos žygdarbiai? Vis dar ugdai jaunus protus?

Tada ji nusišypsojo:
— Mokytojavimas — veikiau hobis nei profesija. Bet kuris kantrus žmogus sugebės.

Stengiausi kalbėti ramiai. Lukas po stalu stipriau suspaudė mano ranką.

Ir tada ji pridėjo frazę, nuo kurios viduje viskas suspaudė. Palygino mano darbą su savo apsipirkimo išlaidomis ir nusijuokė.

Salėje tvyrojo tyluma.

Ir tada Dovydas pasakė:
— Užteks, Kristina.

Jis kalbėjo ramiai, bet jo balse girdėjosi tvirtumas.

— Tu daugelį metų ją žemini. Pamiršai, kas kažkada tau pačiai padėjo?

Jis visiems papasakojo, kaip jaunystėje Kristiną išvarė iš namų. Kaip jos anglų kalbos mokytoja priglaudė ją, padėjo baigti mokslus, suteikė šansą pradėti iš naujo. Kaip Kristina tuo metu verkė ir sakė, kad ta moteris išgelbėjo jai gyvybę.

Kristina pabalo.

— Daugelį metų tu gėdijaisi savo praeities, — pasakė Dovydas. — O ši ji daro kitus tuos pačius gerus darbus.

Kristina išėjo iš restorano, nieko nesakiusi.

Po to ji dingo keliems mėnesiams.

O tada gyvenimas užkliuvo ir ją pačią. Nepavykęs investavimas, skolos, nerimas. Idealaus gyvenimo iliuzija suiro.

Kai atėjau pas ją į namus, pamačiau ne išdidžią moterį, o sutrikusį žmogų. Be makiažo. Su nusilpusiu žmogiškumu akyse.

Pervedžiau jai pinigus iš savo santaupų ir parašiau: «Naujam pradėjimui».

Ji paskambino ir, pravirkusi, paklausė:
— Kodėl tu man padedi?

Aš atsakiau:
— Todėl, kad mokytojai padeda. Netgi tiems, kurie jiems buvo šiurkštūs.

Pamažu tarp mūsų kažkas pradėjo keistis.

Vieną dieną Kristina atėjo į mokyklos spektaklį, kurį ruošiau su mokiniais. Ji sėdėjo tyliai, pirmajame eilėje. Po pasirodymo tiesiog stipriai mane apkabino ir pašnibždėjo:
— Dabar suprantu. Mokytojavimas — tai ne smulkmena. Tai viskas.

Praėjusią pavasarį Dovydas mirė miego metu.

Per laidotuves Kristina laikė mano ranką ir, žvelgdama į priekį, tyliai pasakė:
— Jis buvo teisus dėl tavęs.

Ir pirmą kartą per visus šiuos metus patikėjau, kad ji tai sako nuoširdžiai.

O ar jūs galėtumėte padėti žmogui, kuris jus daugybę metų žeidė, ar išdidumas būtų stipresnis?