Apie meilę…
Mano močiutė ir senelis gimė tais pačiais metais, 1938, bet močiutė buvo pusmečiu vyresnė. Todėl barnio metu, kai baigdavosi argumentai, močiutė šaukdavo: „Juk tu dar snarglys!“, net 65-erių…
Senelis mėgo žvejoti ir kartą parnešė karosų, kurie nė nemanė gaišti. Parnešė ir išėjo į darbą. Močiutė ilgai burbėjo dėl neįvykusio skalbimo, traukdama iš vonios užmerktus skalbinius ir „apgyvendino“ ten karosus.
O vakare mes visa šeima išnešėme juos atgal į upelį. Daugiau senelis žuvies namo nenešė, paleisdavo iškart. Nepavyko iš jo ir triušių veisėjo. Nupirktiems penėti triušiukams buvo pastatytas namas, užtikrinta priežiūra ir švelnumas.
Galiausiai mes visiems jiems davėme vardus ir labai verkėme, kai jie mirė nuo senatvės. Garbingai palaidojome juos čia pat, sodyboje. Senelis kasė, o močiutė prisiminė karosus…
Senelis mėgo šeštadieniais po pirties išlenkti taurelę, tačiau komersantais nepasitikėjo, todėl trauktinę darydavo pats. Šį faktą mes su sese sužinojome vėlai, kai rastas „kompotas“ ėmė veikti kažkaip keistai. Močiutė nesibarė, tačiau mamai prašė nesakyti…
Močiutė palaikydavo visas jo idėjas, todėl per savo gyvenimą jis spėjo pabuvoti: krovėju, viršininku, rašytoju, mokytoju, šachmatininku, žveju, statybininku, vyndariu…
Senelis po jų balkonu pasodino ievą ir jos uogas su malonumu valgo mano vaikai, jo proanūkiai…
Močiutė pergyveno jį 3 metų, tačiau faktiškai jos nebeliko kartu su juo. Ji tiesiog gyveno ir laukė susitikimo, nors mes ją palaikėme visame kame, tačiau tai visai kitokia meilė.
Kam aš visa tai? Paprasčiausiai prisiminiau. Ir taip, apie vasario 14 jie nežinojo ir kartoninių širdžių vienas kitam nedovanojo.
Meilės visiems. Ne popierinės…
