Aš apgavau savo vyrą — ir nesu tikra, ar dėl to gailiuosi…

Aš pati negaliu patikėti, kad rašau šiuos žodžius. Prieš kelis mėnesius būčiau pasakiusi: taip nutinka kitiems, bet ne man.
Ir tada viskas įvyko — ne filme, ne knygoje, o tikrame gyvenime, per eilinę komandiruotę.
Ir nors protas šaukia, kad tai buvo klaida, širdis kužda visai kitką.

Konferencijos pabaigoje vyko banketas. Daug žmonių, juokas, taurių skambėjimas, lengvas vynas. Sėdėjau šalia kolegos, kurį seniai pažinojau. Niekad nežiūrėjau į jį kitaip nei į malonų pašnekovą — išmanų, linksmą, su kibirkštimi akyse.
Bet tą vakarą viskas buvo kitaip.
Galbūt todėl, kad namuose seniai tapau dalimi interjero — reikalinga, bet nepastebima.
Galbūt todėl, kad norėjau jaustis moterimi, o ne tik žmona, motina ir namų tvarkytoja.

Mes ilgai kalbėjome — apie knygas, apie gyvenimą, apie tai, kas mums patinka. Tada vynas atlaisvino mūsų kalbas, ir jo žvilgsnis tapo švelnesnis, šiltesnis.
Vienu metu jis tyliai tarė:
— Seniai nesutikau žmogaus, kuris taip moka klausytis.
Ir aš pajutau, kaip paraustu. Tas gestas — užmirštas, beveik svetimas.

Po vakarienės jis pasiūlė palydėti mane iki viešbučio. Mes ėjome tamsia gatve, vėjas kedeno mano plaukus, ir atrodė, kad nuo pečių nuslinko kasdieninio gyvenimo našta. Prie viešbučio durų sustojome. Galėjau pasakyti «labanakt» ir išeiti. Galėjau… bet nepasakiau.
Jis žiūrėjo į mane klausdama. Aš nusišypsojau. Ir tada tai įvyko.

Jis mane pabučiavo — atsargiai, beveik bijodamas. Aš nesitraukiau. Pasaulis aplink mus išnyko: nebuvo nei komandiruotės, nei vyro, nei namų. Buvo tik mes abu. Ir aš kvėpavau iš tiesų.

Po to viskas vyko natūraliai, tarsi savaime. Tik ryte, kai pabudau šalia jo, pažvelgiau į lubas ir pagalvojau:
— Ką aš padariau?
Bet po to atėjo kita mintis:
— O kodėl turėčiau gailėtis?

Juk daugelį metų gyvenau vieniša, net nebūdama viena.
Vyras nematė manyje moters. Neklausė, apie ką aš svajoju. Neapkabino, kai buvo sunku. Mes dalijomės namais, sąskaitomis, pareigomis — bet ne gyvenimu.
Tomis naktimis aš vėl pasijutau gyva.

Grįždama traukiniu žiūrėjau pro langą ir galvojau: kaip keista — išdavystė, kurios bijojau visą gyvenimą, suteikė man stiprybės.
Aš nenoriu išeiti pas kitą vyrą. Kiekvienas iš mūsų turi savo gyvenimą. Bet dabar žinau — aš dar gebu jausti. Gebu norėti. Gebu būti savimi.

Kai grįžau namo, vyras sėdėjo prieš televizorių.
— Ar įėjai į parduotuvę pakeliui? — paklausė jis.
Nei žodžio apie tai, kad pasiilgo. Nei klausimo, kaip buvo kelionėje.
Ir tuo akimirksniu supratau — manyje kažkas pasikeitė visam laikui.

Nuo tada gyvenu su šia paslaptimi. Kartais prabundu naktį išsigandusi, kad jis sužinos. Kartais galvoju: net jei sužinos, ar tai kažką pakeis? Galbūt tarp mūsų viskas baigėsi jau seniai.

Ar gailiuosi? Ne.
Negailiuosi, kad prisiminiau, koks yra jausti gyvybę. Negailiuosi, kad pajutau širdį plakančią stipriau.
Gailiuosi tik vieno — kad nuosavuose namuose šis jausmas išnyko prieš daugelį metų.

Dabar stoviu kryžkelėje. Galiu apsimesti, kad nieko neįvyko, ir tęsti gyvenimą kaip anksčiau. Galiu pabandyti išsaugoti tai, kas, galbūt, jau seniai mirė.
Arba galiu — pirmą kartą po daugelio metų — pasirinkti save.

Aš nežinau, kaip pasielgsiu.
Žinau tik tai: aš apgavau savo vyrą… ir nesu tikra, ar dėl to gailiuosi.

O ką manote jūs — ar galima atleisti sau tai, kas vieną kartą sugrąžino gyvenimo skonį?