Aš dar prisimenu laikus, kai ateidavai į svečius ir pirmiausia, ką darydavo – tai tave maitindavo

Valgydavo kartu, prie vieno stalo. Tuo pat metu kalbėdavosi, susipažindavo artimiau. Tuo pačiu žiūrėdavo, kaip valgai, tai daug pasako apie žmogų.

Keičiasi laikai, lankymosi svečiuose kultūra irgi darosi kitokia…

Aš dar prisimenu laikus, kai ateidavai į svečius ir pirmiausia, ką darydavo – tai tave maitindavo. Nesvarbu, iš kur tu atėjai, nesvarbu, kiek laiko tu čia, nesvarbu, kiek būsi.

Pirmiausia – pamaitinti.

Iš pradžių klausdavo, ne, net neklausdavo, sakydavo – pas mus, tarkim, šiandien bulvių košė su kotletais, valgysi? Jei atsisakydavai, į tave žiūrėdavo susirūpinę ir klausdavo, ką valgysi? Esą, teks atskirai ruošti. Todėl atsisakyti buvo laikoma nemandagu.

Valgydavo kartu, už vieno stalo. Tuo pat metu kalbėdavosi, susipažindavo artimiau. Tuo pačiu žiūrėdavo, kaip valgi, tai daug pasako apie žmogų. Paskui gerdavo arbatą. Irgi kartu.

Čia svarbus momentas. Prie arbatos būdavo pageidautina atnešti ką nors skanaus „ant stalo“. Žinoma, galima ir taip, tuščiomis rankomis… bet … tai irgi daug pasako apie žmogų.

Gerdavo arbatą ir irgi kalbėdavosi.

Paskui būdavo taip, kad vyrai išeidavo į kambarį, o moterys likdavo – kartu tvarkydavosi ir plaudavo indus.

Svečiui buvo mandagu pasiūlyti savo pagalbą.

Ir mandagu šeimininkei – atsisakyti, bet visgi priimti.

Ir pažintis tęsdavosi.

Toks mandagumo ritualas.

Ir tik paskui išsivaikščiodavo ir būdavo galima užsiimti tuo, dėl ko atėjo.

Dabar ši kultūra praėjo – eiti į svečius. O juk būdavo dar nemažai niuansų, kurie jau pasimiršo. Tai, kas ir sudaro laiko pojūtį.

Pavyzdžiui, buvo priimta, jeigu svečias pirmąkart namuose – parodyti visą butą. Surengti tokią ekskursiją. Su išsamiu bibliotekos ar kuo dar turtingi – plokštelių, pašto ženklų, drugelių – aprodymu…

Viską būtinai reikėdavo parodyti pamaitintam svečiui. Iš svečio buvo reikalaujama mandagiai rodyti susidomėjimą. Svetimuose namuose buvo nepriimta kritikuoti namų taisykles.

Ir daug tokių detalių. Štai tarkim, dar svarbu, kokiu laiku ateiti, nusiplovei rankas prieš valgį ar ne…

Dabar prisimeni – tai juk ištisa kultūra…

You cannot copy content of this page