Aš gyvenau dėl savo anūkų, leidau su jais dienas ir vakarus… bet po vieno mano sūnaus pasakymo mano pasaulis sugriuvo…

Aš gyvenu šalia vaikų, tiesiog gretimoje gatvėje. Kiekvieną rytą keldavausi anksčiau, ruošdavau jiems užkandžius į mokyklą, eiti jų pasiimti ir vesti anūkus į mokyklą. Po pamokų pasiimdavau juos pas save: ruošdavau pietus, tuomet sėsdavome prie pamokų, vakare juos maitindavau vakariene. Kartais kartu žiūrėdavome animacinius filmus, kartais pasakodavau jiems istorijas iš jaunystės, skaitydavome knygas, vaikščiodavome.

Pavargdavau, žinoma. Kartais nugara taip skaudėdavo, kad vos ištiesdavausi. Bet jaučiausi reikalingas. Galvojau: sūnus ir marti man dėkingi, juk aš suteikiu jiems galimybę ramiai dirbti, nesirūpinant vaikais. Ir atrodo, kad anūkai buvo laimingi būti su manimi.

Bet šį vakarą viskas pasikeitė.

Sūnus atėjo pasiimti vaikų vėliau nei įprasta. Atsisėdo prie stalo, ilgai tylėjo, o tada pasakė:

— Tėti, mes čia nusprendėme… — Tu per daug sau prisiimi. Vaikai visą laiką su tavimi. Mes manome, kad jiems geriau užsiims auklė.

Aš sutrikau. Lyg man būtų trenkta į galvą.
— Auklė? — pakartojau aš, vos sulaikydamas balsą nuo drebėjimo. — Bet kam? Juk aš… aš susitvarkau.

Sūnus nusuko akis:
— Tėti, suprask teisingai. Tu jau nebe jaunas. Tau sunku. Vaikai labai aktyvūs, jie turi būrelius, užsiėmimus, anglų kalbą. Jiems reikia šiuolaikinių požiūrių, vystymosi. O su tavimi… na… jiems nuobodu. Neįsižeisk, bet dabar kiti laikai.

Jaučiau, kaip viskas viduje nutrūko.

— Ir tada, tu juos per daug lepini. Jie neturi drausmės. Jie patys pripažįsta, kad pas tave galima viskas. O auklė bus griežtesnė. Vaikai turi mokytis atsakomybės.

Šie žodžiai smogė stipriau, nei jei jie būtų rėkę. „Nuobodu… per senas… lepinu“. Juk sėdėjau su jais naktimis, kai mažoji karščiavo. Mokiau vyresnįjį spręsti uždavinius, kai jis verkė dėl matematikos. Klausiau jų pasakojimų apie mokyklą, kentėjau jų kaprizus, kurtau žaidimus, kad tik nesėdėtų prie telefonų. Buvau su jais visuomet.

— Taigi, aš daugiau nereikalingas? — tyliai paklausiau.

Sūnus atsiduso:
— Ne taip. Tiesiog taip bus teisingiau. Vaikams.

Vaikams… Lyg niekada nieko jiems neminėjau. Lyg visi šie metai mano rūpesčio ir šilumos nieko nereiškė.

Šiuo metu anūkai rinko savo kuprines. Mažos delnelės užseginėjo užtrauktukus, juokėsi kažką savo, ir staiga man pasidarė nepakeliamai skaudu: nuo šiol jie eis ne su manimi, o su svetima moterimi. Ji mokys juos pamokų, maitins pietumis, klausys jų paslapčių. Ir visa tai — vietoj manęs.

Aš juos palydėjau iki durų.
— Na, seneli, iki rytojaus! — linksmai sušuko jie. Net nežinodami, kad tas „iki rytojaus“ skamba kaip atsisveikinimas su įprastu gyvenimu.

Kai durys užsidarė, bute tapo taip tylu, kad tiesiog žvimbė ausyse. Atsisėdau prie stalo ir žiūrėjau į jų paliktus piešinius. Perbraukiau juos pirštais ir nesusilaikiau — ašaros pačios pradėjo tekėti.

Jaučiausi išmestas. Kaip sena žaislas, kuriuo žaista, kol buvo reikalinga, o tada nuspręsta pakeisti į naują, „šiuolaikinę“. Jau ir pats žinau — senstu. Sunku daug ir toli vaikščioti, kartais užmirštu smulkmenas. Bet ar tai reiškia, kad daugiau nesu reikalingas savo vaikams ir anūkams? Ar galima tiesiog pakeisti meilę ir rūpestį svetimu žmogumi, kuriam tai tiesiog darbas?

Naktį ilgai negalėjau užmigti. Sėdėjau prie lango, žiūrėjau į tamsą ir prisiminiau, kaip kažkada pats buvau jaunas tėvas. Man irgi buvo sunkumų, darbas, nuovargis. Bet niekada neišdrįsčiau palikti savo vaikų svetimam žmogui, jei šalia buvo mama ar tėtis. Mano tėvai visada buvo mūsų gyvenimo dalis, ir aš dėkodavau likimui už tai. O dabar mano paties vaikai nusprendė, kad aš jiems netinka.

Galvoju: gal aš pernelyg aštriai viską suprantu? Gal iš tiesų vaikams reikia drausmės ir naujų metodų? Bet kodėl tada man taip skaudu? Kodėl jaučiuosi nereikalingas, svetimas šeimoje, dėl kurios visą gyvenimą kabinausi?

Vis dar girdžiu sūnaus žodžius: „Jiems reikia drausmės“. Jie aidi galvoje ir plėšo širdį į šipulius. Nežinau, kaip rytoj žiūrėti anūkams į akis. Ar pasakyti jiems tiesą? Ar apsimesti, kad viskas gerai?

Visada tikėjau, kad senatvė — tai, kai tampi išmintingas ir ypač vertingas šeimai. Bet, atrodo, mano vaikams senatvė — tai priežastis pakeisti mane aukle.

Sėdžiu dabar ir galvoju: o gal tikrai laikas nustumti į šoną ir leisti jiems patiems spręsti? Bet tada neteksiu visko, kas teikia mano gyvenimui prasmę.

Ir štai klausimas jums, tiems, kurie skaito mano istoriją: ar jūs galėtumėte susitaikyti su tuo, kad jus pakeitė aukle? O gal kovotumėte už savo vietą anūkų gyvenime, net jei vaikai mano, kad esate „per senas“?