Aš gyvenu vienas dviejų kambarių bute… Vaikai atvykdavo retai, bet kai atsidūriau ligoninėje, jie staiga pradėjo lankytis beveik kasdien. Aš džiaugiausi, kol netyčia neišgirdau jų pokalbio…

Žmona mirė prieš penkerius metus. Mes pragyvenome kartu daugiau nei keturiasdešimt metų, ir po jos išėjimo aš likau mūsų bute vienas. Butas paprastas, dviejų kambarių, senas namas. Čia kvepia jos kvepalais, čia iki šiol kabo jos chalatas, kurio nesiryžtu išmesti. Kartais naktį atrodo, kad ji tuoj užeis į kambarį ir pasakys: „Kodėl vėl nesimiegi?“

Mes turime du vaikus – sūnų ir dukrą. Gyvena seniai atskirai. Sūnus kitame miesto gale, dukra apskritai už miesto ribų. Anksčiau jie atvažiuodavo retai, skambindavo per šventes. Aš pripratau. Aš senukas, man daug nereikia. Kaip nors pats einu į parduotuvę, gaminu sau maistą, su kaimynais kartais bendrauju prie namų.

Prieš pusę metų man pradėjo kilti sveikatos problemos. Spaudimas, širdis, kojos stipriai tinsta. Patekau į ligoninę. Gydytojai pasakė, kad tai jau dėl amžiaus. Pagulėjau ligoninėje daugiau nei dvi savaites. Ir būtent tada vaikai staiga pradėjo dažnai mane lankyti.

Iš pradžių džiaugiausi. Sūnus atvažiuodavo kasdien, visą laiką atnešdavo ką nors skanaus. Dukra skambindavo vakarais, rūpinosi, kaip aš jaučiuosi.

Galvojau sau: „Na va, vis dėlto myli, prisimena, rūpinasi. Galbūt išsigando, kad mane praras“. Mane net užplūdo džiaugsmo ašaros.

Bet vieną vakarą, gulėdamas palatoje, pabudau nuo to, kad jie ginčijosi koridoriuje. Manė, kad aš miegu.

Sūnus pasakė:
– Reikia jau spręsti, kam butas atiteks. Jis vis tiek greitai…
Dukra staiga pertraukė:
– Pirmiausia sodyba. Juk pats sakei, kad tau jos labiau reikia. Butą padalinsime po lygiai.

Gulėjau nejudėdamas. Žiūrėjau į lubas ir klausiausi. Mano širdis plakė taip, kad maniau – dabar ištiks širdies smūgis. Man tapo taip skaudu, viduje viskas atšalo. Ir pagavau keistą gėdos jausmą. Už save. Kad išauginau tokius vaikus, kurie tavo gyvam esant dalijasi tavo turtą. Visą gyvenimą dirbau, šeimą išlaikiau, statiau, taupiau, remontavau, o pabaigoje viskas susivedė į tai, kas ką gaus.

Kitą dieną apsimečiau, kad nieko negirdėjau. Sūnus šypsojosi, dukra glostė man ranką. Aš linkčiojau, atsakinėjau, o viduje viskas nuo skausmo susitraukė.

Kai mane išleido, dukra vežė mane namo automobiliu ir prabilo:
– Tėti, pasikalbėkime apie tavo testamentą. Kad vėliau nebūtų nesusipratimų.

Aš tylėdamas išlipau iš automobilio ir nuėjau namo, nieko nepasakydamas. Įėjau į savo butą, atsisėdau ant kėdės prieškambaryje ir susimąsčiau: „Negi aš jiems dabar tik butas ir sodyba?“

Aš žinau, kad mano vaikai nėra blogi. Jie turi savo gyvenimą, rūpesčius, šeimas. Bet kaip skaudu suprasti, kad pabaigoje tavęs laiko ne žmogumi, o turtu.

Nuo tada nustojau jiems skambinti. Jie taip pat skambina ir atvažiuoja retai. Sėdžiu namuose, vartau senus nuotraukų albumus. Štai žmona šypsosi sode sodyboje, štai sūnus pirmoje klasėje, štai dukra jau abiturientė. Visa tai kadaise buvo gyva ir taip brangu. O dabar liko tik albumuose.

Kartais pagalvoju: gal viską perrašyti labdarai. Tegul geriau nepažįstami žmonės gauna naudos, nei artimieji pyksis tarpusavyje. Bet ranka nekyla – vis tiek tai mano vaikai. Kad ir kaip yra, aš juos labai myliu.

Žinote, baisiausias dalykas – nėra vienatvė. Baisiausia – kai tavo artimieji šalia, bet pažiūri jiems į akis ir supranti: jie galvoja ne apie tave, o apie tavo palikimą.

Ir va, noriu jūsų paklausti: kaip jūs elgtumėtės mano vietoje – sudarytumėte testamentą iš anksto, kad nebūtų pykčių, ar paliktumėte viską kaip yra ir tikėtumėtės vaikų sąžine?