Autobuso vairuotojas pastebėjo, kad paskutinėje stotelėje visada lieka vieniša rankinė – vieną dieną jis pažvelgė vidun

Rėjus dirbo miesto autobuso vairuotoju daugiau nei dvidešimt metų. Jo maršrutas buvo visada tas pats: nuo judraus miesto centro iki ramiausio pakraščio, kur už paskutinės stotelės prasidėdavo laukai ir retesni pastatai. Jis pažinojo savo keleivius iš veido, draugiškai linktelėdavo nuolatiniams, kantriai toleravo naujus keleivius bei surinkdavo paliktus skėčius ar pirštines. Tačiau kartą jis atkreipė dėmesį į keistą dalyką.

Kiekvieną vakarą, tuo pačiu metu, ant paskutinės sėdynės likdavo juoda medžiaginė rankinė su užtrauktuku. Nedidelė. Niekas jos neatnešdavo jam matant. Niekas neskubėdavo jos pasiimti. Ji tiesiog atsirasdavo – ir likdavo ten.

Pirmos dvi dienos Rėjus ją palikdavo pas dispečerį kabinoje. Trečią dieną – vėl rado tokią pačią. Jis nusprendė, kad tai kažkieno pokštas. Arba užmaršus keleivis. Tačiau ji atsirasdavo vėl ir vėl. Visiškai tokia pati.

Kartą vieną vakarą, jau stovėdamas paskutinėje stotelėje, jis išjungė variklį, priėjo prie rankinės ir giliai įkvėpė. Kažkas joje nedavė ramybės. Atsisėdęs šalia, jis atsargiai atsegė užtrauktuką.

Viduje buvo paketas: termosas, aliuminio folijoje įvyniotas sumuštinis ir raštelis.

– „Jeigu esate pavargęs. Ačiū, kad mus vežate. Negaliu to pasakyti garsiai, bet tikiuosi, kad jaučiate, jog jus vertina.“

Rėjaus širdis suvirpėjo. Jis apsidairė salone. Tuščia. Tylu. Tik atspindžiai lange. Jis atsargiai užsegė rankinę ir paliko ją toje pačioje vietoje.

Kitą dieną jis rado naują rankinę. Su tuo pačiu turiniu. Tik šįkart raštelis buvo kitoks:

– „Daug neturiu, bet moku gaminti. Jūs kasdien darote tą patį, ir tai svarbu. Tiesiog žinokite – tai nėra nepastebėta.“

Rėjus stengėsi rasti, kas tai daro. Tikrino kameras, klausinėjo kolegų. Niekas nieko nežinojo. Jis pradėjo atsakyti. Palikdavo trumpą raštelį rankinėje. Trumpai: „Ačiū. Tai daug reiškia.“

Taip tęsėsi beveik mėnesį. Ir vieną dieną rankinėje buvo fotografija. Juodai balta. Maža mergaitė su kasytėmis stovi prie autobuso, laikydama už rankos suaugusįjį. Kitoje pusėje buvo parašyta: „Jūs kartą nuvežėte mus sunkiausią dieną. Aš nepamiršau.“

Rėjus nežinojo, kas ji. Tačiau nuo tos dienos jis pradėjo kitaip žvelgti į savo reisus. Ne kaip į begalybės ratus, bet kaip į siūlus, jungiančius nepažįstamuosius.

Kartais dėkingumas ateina tyliai. Per rankinę ant sėdynės. Per termosą su arbata. Per raštelį be parašo. Bet dėl to jis nėra mažiau tikras.