Baigėme mokyklą prieš 10 metų, bet iki šiol per Mokytojų dieną siunčiame puokštę savo klasės auklėtojai

Mes su klasiokais jau 10 metų per Mokytojų dieną siunčiame mūsų klasės auklėtojai puokštę. Nors mūsų klasė ir išsiblaškė po pasaulį, tačiau tai nekeičia to, kad mes visi žvelgiame į ją su dėkingumu bei pagarba.

Na juk yra tokių mokytojų, kurios mokiniams lyg antra mama? Mūsų buvo būtent tokia. Žinoma, mums periodiškai nuo jos kliūdavo, tačiau visada su reikalu ir visada tik akis į akį.

Ji niekada nebardavo mūsų prie kitų mokytojų. O ir prieš klasę neužsipuldavo kurio nors vieno. Visi auklėjamieji pokalbiai vykdavo akis į akį, kad nebūtų gėda dar ir prieš klasiokus.

Ji savo laisvu laiku vedžiodavo mus į žygius, organizuodavo arbatėles, klasėje rengdavome visokius konkursus.

Nijolė Voverienė į mus įdėjo širdį, pas ją buvo galima ateiti su bet kokia problema, ji padės arba mažų mažiausiai išklausys, kas irgi kartais daug reiškė.

Būtent ji sugebėjo mūsų klasę padaryti tokią draugišką, kad mes iki šiol visi gerai bendraujame.

Per paskutinį skambutį mokytoja Nijolė net apsiverkė, kai mes dainavome paskutinę dainą, o paskui ją ir visos mergaitės, vos sudainavo iki pabaigos, šniurkščiodamos nosimis.

Ji eidavo tartis su mokytojais dėl papildomų pamokų, kad būtų galima ištaisyti trimestro pažymius, visada rūpinosi socialinės rizikos šeimomis, kurių mūsų klasėje irgi buvo.

Kartais man atrodydavo, kad mūsų auklėtoja Voverienė rūpinasi mumis labiau, nei kai kurie tėvai.

Jau 10 metų prabėgo nuo to momento, kai mes baigėme mokyklą. Lyg ir daug, bet lyg ir viskas buvo vakar. Tačiau mūsų klasė iki šiol siunčia puokštę per Mokytojų dieną ir auklėtojos Nijolės gimtadienį.

Aš labai gerbiu šį žmogų. Labai noriu, kad mano vaikai savo kelyje sutiktų tokį mokytoją, kuris ir išklausys, ir nukreips, ir palaikys.